Kovo 6 dieną Vilniaus Rotušėje atidaryta paroda „Skirtingi karai“, atskleidžianti naratyvų apie Antrąjį pasaulinį karą skirtumus šiuolaikiniuose šešių šalių – Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir Čekijos – mokykliniuose vadovėliuose. Kaip rašoma parodos anonse, Antrojo pasaulinio karo tematika pasirinkta dėl to, kad „šis istorinis įvykis išlieka vienu iš skausmingiausių ir labiausiai kontraversiškai vertinamų istorinių epizodų daugelio Europos šalių kolektyvinėje atmintyje“.
Jūsų dėmesiui siūlome diskusiją, netiesiogiai užsimezgusią tarp apžvalgininko, publicisto Vidmanto Valiušaičio ir konservatoriaus, buvusio ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio.
Vidmantas Valiušaitis: paroda „Skirtingi karai“ – be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo
Vilniaus Rotušėje vakar atidaryta keliaujanti paroda „Skirtingi karai“ – kaip nevienodai pasakojimus apie Antrąjį pasaulinį karą atskleidžia šešių šalių mokykliniai vadovėliai: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir Čekijos.
Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo pažymi, kad „Europa niekada nesusivienys, jei nepasieks bendro požiūrio į savo istoriją, nepripažins nacizmo, stalinizmo ir fašistinių bei komunistinių režimų bendru paveldu ir nepraves sąžiningų ir išsamių diskusijų dėl praėjusiame amžiuje šių režimų įvykdytų nusikaltimų“, ir pabrėžia, kad „svarbu išsaugoti gyvą praeities atminimą, nes be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo; dar kartą patvirtina savo bendrą poziciją, nukreiptą prieš bet kokį totalitarinį valdymą, nesvarbu, koks jo ideologinis pagrindas“, „ragina parengti Europos atminimo ir sąžinės programą, pagal kurią būtų teikiama parama nacionalinių mokslinių tyrimų institutų, kurie specializuojasi totalitarizmo istorijos srityje, tinklų kūrimui ir bendradarbiavimui ir būtų sukurtas visos Europos dokumentacijos centras – memorialas visų totalitarinių režimų aukoms atminti“.
Šita prasme yra dar daug ką nuveikti tiek Lietuvos, tiek Europos istorikams.
Paroda buvo sėkmingai eksponuojama Prahoje, Strasbūre, Milane, Maskvoje, Sankt Peterburge, Jekaterinburge, Permėje, Novosibirske ir Krasnojarske.
Vilniuje veiks iki kovo 19 d. 18 val.
Žygimantas Pavilionis: „Tai labai neprotingas pasikabinimas ant dar vieno Kremliaus kabliuko“
Šiandien apsilankiau „įdomioje“ parodoje Vilniaus Rotušėje, kurioje tarp eilučių (ir ne tik) pristatoma Kremliaus versija apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, šalia pateikiant ir kitas versijas (ČIA).
Pagrindiniai parodos užsakovai – Rusijoje, talkininkai – vokiečių, italų kairieji, nežinomos lietuviškos pavardės. Esmė – tiesos nėra, yra tik įvairios tiesos ir įvairios nuomonės, Kremlius buvo išprievartautas sudaryti Molotovo-Ribentropo paktą, nes norėjo dalyvauti pasaulio dalybose, kur dominuoja tik jėga ir interesai… bolševikinė sistema pasirodė esanti gyvybingas ir gerai organizuotas mechanizmas…
Nežinau, kokį interesą turėjo parodos rengėjai, bet man atrodo, kad tokios parodos surengimas Rotušėje prieš Kovo 11, kuomet visa Lietuva žiūri „Emiliją iš Laisvės alėjos“ ir mini trečias Maidano metines, yra labai neprotingas pasikabinimas ant dar vieno Kremliaus kabliuko.
Jeigu tiesos nėra, tai kam tada Kovo 11? Kaip galima rengti parodą kartu su Kremliumi, kuris iki šiol nėra pasmerkęs komunistinių nusikaltimų bei Baltijos šalių okupacijos? Kokią „bendrą“ tiesą galima surasti šiandien su režimu, kuris tokiomis „tiesomis“ apsiginklavęs toliau pagal seną prieškarinę jėgos ir intereso logiką okupuoja kaimynines šalis?
Vidmantas Valiušaitis: „Vertėtų atkreipti dėmesį į tikrą Rusijos propagandą, varomą užsienyje kai kurių istorijos mėgėjų“
Manau, kad Žygio Pavilionio komentaras yra skubotas, drįsčiau pavadinti, paviršutiniškas.
Nedalyvavus renginyje, nepasigilinus į problematiką, negirdėjus nei parodos organizatorių, nei renginio dalyvių pasisakymų, atrodo, kad iki galo taip ir nesupratus projekto intencijų, nėra labai atsargu taip kalbėti.
Skirtingos Antrojo pasaulinio karo įvykių interpretacijos yra faktas, su kuriuo negalima nesiskaityti. Vienokią istoriją prisimena lenkai, kuriuos užpuolė du agresoriai iš karto. Kitokią – čekai, jie anksčiau už lenkus tapo vieno iš tų agresoriaų auka. Bet jau trečia istorija yra vengrų, rumunų, suomių, kurie drauge su vokiečiais puolė bolševikus. Suomiai susilaukė karo paskelbimo iš Anglijos, britų lėktuvai bombardavo Helsinkį, karo pabaigoje suomiai šiaurėje, palei Norvegijos sieną, jau kovojo su vokiečiais. Ketvirta istorija – Baltijos valstybių, jos patyrė pirmiausiai bolševikų, paskiau – nacių ir dar kartą – bolševikų okupacijas. Rusai ir vokiečiai, natūralu, suvokia istoriją vėl visiškai kitaip. Rusijos propaganda šiuo konkrečiu atveju niekuo dėta.
Renginyje dalyvavę svečiai iš Maskvos atstovavo demokratinei Rusijai, visuomeninei istorinės atminties organizacijai „Memorial“, kuri kitaip žvelgia į istorijos interpretacijas negu dabartinė Rusijos valdžia. Jie puikiai supranta, – ir tai buvo akivaizdu iš jų pasisakymų, – kad kitos tautos ir kitos šalys gerokai skirtingai suvokia tuos pačius įvykius. Net pačioje Rusijoje nėra vieno istorijos supratimo ir aiškinimo. Yra oficiali istoriografija, bet yra ir alternatyvios, kurios, aišku, dabar marginalizuojamos, jos nelengvai skinasi kelia į viešumą.
Mačiau, kad buvo renginį filmuojančių žmonių, galbūt internete bus paskelbtas vaizdo įrašas. Neabejoju, kad jį pasižiūrėjęs Ž. Pavilionis nuomonę pakeis. Bet pradžioje aš rekomenduočiau susipažinti su Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, tada bus lengviau suprasti, apie ką kalba šita paroda (ČIA).
Rekomenduočiau Žygimantui verčiau atkreipti dėmesį į tikrą Rusijos propagandą, kurią užsienyje varo kai kurie istorijos mėgėjai, turintys miglotą supratimą, kas tuo metu dėjosi Lietuvoje ir Europoje, tačiau prisistatinėjantys „ekspertais“, dėl istorinių žinių trūkumo klaidžiojantys „debesyse“ ir tuo tarnaujantys Rusijos propagandai. Bet panašu, kad į tai reaguoti nelabai yra kam (ČIA).
O ką manote Jūs?
Siūlome pasižiūrėti ir parodos atidarymo įrašą, kuriuo pasidalijo Algis Bitautas, vienas iš parodos autorių:
Į diskusiją įsijungė ir daugiau pašnekovų.
Auksė Ūsienė: Aš žinau, kad „Memorial“ skleidžia minkštąją Kremliaus galią
Vidmantai Valiušaiti, o aš šiuo atveju ne tik manau, bet ir žinau, kad „Memorial“ yra NVO, kuri skleidžia minkštąją Kremliaus galią.
Su visa pagarba, bet kaip jūs galvojat, ar jie galėtų laisvai veikti Rusijoje ir tuo labiau – Europoje be Kremliaus žinios?
Verta pasidomėti ką parodos organizatoriai transliuoja pačioje Rusijoje. Įdedu nuorodą (ČIA) – užtenka pamatyti pradžią, ką apie mus skleidžia…
Vidmantas Valiušaitis:
Miela Aukse, gaila kad nebuvote parodos atidaryme ir negirdėjote diskusijos. Būtumėte parašiusi kitaip.
Tai, kad Lietuva, turėjusi vieną stipriausių antinacinio pasipriešinimo sąjūdžių Europoje, sugebėjusi išsilaikyti nesudariusi SS bataliono (kita šalis buvo tik Lenkija, įstengusi tai pakartoti), išvysčiusi didžiulį pogrindžio spaudos tinklą, kuris orientavo visuomenę dėl jos nekolaboravimo laikysenos, sugebėjusi žymiai labiau už kitas tautas pasiaukoti žydų gelbėjimo akcijoje (propocingai žmonių skaičiui daugiau žydų išgelbėta tik Olandijoje, nors sąlygos gelbėjimui Lietuvoje buvo nepalyginami sunkesnės), nesugeba matyti Antrojo pasaulinio karo įvykių kitaip, kaip tik per holokausto prizmę, tai čia ne Rusijos, bet Lietuvos problema. Jos istorikų ir pseudoistorikų, kalbančių apie to meto įvykius, bet gerai nesuvokiančių, kas ir kaip tada vyko.
Aišku, kad Rusija stengėsi ir stengiasi pridengti Sovietų Sąjungos nusikaltimus, naudoja puolimo ir kaltinimų taktiką, kaltina būtais ir nebūtais nusikaltimais. Bet Rusija tiek žalos nepadaro, kiek jos daro patys tuštybės besivaikantys lietuviai.
Kuo skiriasi ponia Vanagaitė nuo Diukovo? Tik tuo, kad pastarojo į Lietuvą neįsileidžia ir tam tikrais klausimais, panašu, jis yra nuosaikesnis, savo teiginius geriau argumentuoja. Tuo metu Vanagaitės „produkcija“ čia visaip reklamuojama, domimasi juos nuomone, teiraujamasi vertinimų, etc.
Bet kaltinimų Lietuvai matrica abiejų ta pati: Lietuva „valstybiniu mastu“ dalyvavo holokauste (žr. nuorodą prie mano ankstesnio komentaro), Putinas, girdi, „laiko Lietuvą tyloje“ (ČIA) ir panašūs blūdai.
Šito naratyvo lobistai net Nobelio laureatę sugebėjo įvelti į tą neskaidrų žaidimą. Bet šito niekas nemato, niekas nereaguoja, niekas nepaneiginėja mūsų pačių istorijos klastojimų.
Bet pastebima paroda, kuri kaip tik yra proga panašius klausimus apsvarstyti.
Ir gal tada reikėtų pirmiausiai patiems mums apmąstyti, ar adekvačiai savo vadovėliuose pristatome Lietuvos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais?
Gal pasižiūrėkime šiek tiek ir į kitų šalių vadovėlius? Gal tada ir apie savo istoriją šiek tiek daugiau suprasime.