Tai, kad Seimas antrą kartą nepritarė prezidentės teiktai kandidatūrai į generalinio prokuroro postą, ir Seime, ir Prezidentūroje buvo sutikta nevienareikšmiškai.
Pati prezidentė, pareiškusi, jog slaptas balsavimas yra „neskaidrus“, iš pradžių buvo nusiteikusi trečią kandidatūrą siūlyti tik po metų – naujos sudėties Seimui, vėliau persigalvojo, bet nurodė sąlygą: Seimas turi pats apriboti savo teisę balsuoti laisvai, t.y. patvirtinti teikiamą kandidatūrą balsuodamas ne slaptai, o atvirai.
Seimo nariai suskubo inicijuoti ir atitinkamas pataisas – konservatorių atstovas Jurgis Razma registravo Seimo statuto pataisų projektą, o socialdemokratas Julius Sabatauskas pasiūlė keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką.
Iniciatyvos ėmėsi ir prezidentė – pasitarusi su „teisėsaugos elitu“, antradienio rytą ji išsikvietė Seimo valdybą į Prezidentūrą – neva kartu aptarti, „kaip užtikrinti stabilų, profesionalų ir nepriklausomą prokuratūros darbą“.
Po šio susitikimo išplatintame pranešime buvo pripažinta: Seimas gali ne tik pritarti, bet ir svarstyti generalinio prokuroro kandidatūrą. „Būtinas bendras sutarimas dėl generalinio prokuroro skyrimo ir kandidatui keliamų reikalavimų“, – rašoma pranešime spaudai.
Tačiau neilgai trukus žiniasklaidoje apie šį susitikimą pasklido visiškai kitokia informacija. Buvo pranešta, jog šalies vadovė neva ir vėl griebėsi ne kartą išbandytos taktikos – įtikinėdama Seimo valdybą priimti jai palankią balsavimo tvarką ji demonstravusi slaptas pažymas apie suinteresuotas oligarchų grupes, neva veikiančias prieš jos siūlomus kandidatus, ir jiems talkinančius parlamentarus. Tarp jų buvo paminėtos ir Seimo narių Povilo Urbšio bei Vitalijaus Gailiaus pavardės.
Dėl tame pačiame susitikime paskleistos ir žiniasklaidai nutekintos informacijos, jog kandidatei į generalinius prokurorus Editai Dambrauskienei buvo „siūlyta susimokėti“, parlamentaras P. Urbšys kreipėsi į generalinę prokuratūrą, prašydamas išsiaiškinti asmenis, už kyšį siūliusius jai „išsipirkti“ generalinio prokuroro postą, ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Laidoje „Sąmokslo teorija“, komentuodamas Seimo valdybos išvyką į Prezidentūrą, šalies vadovės pademonstruotą „bendro sutarimo“ paieškos būdą jis pavadino „šantažu“.
Susiklosčiusią situaciją pilietinio portalo Tiesos.lt paprašyti kiek anksčiau jau komentavo ir Seimo narys Povilas Urbšys, ir pirmasis atkurtos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis.
Šiandien siūlome susipažinti su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento, konstitucinės teisės specialisto Vaidoto A. Vaičaičio komentaru, gautu el. laišku.
Ramutė Bingelienė. Kaip Jums atrodo, kodėl Lietuvos teisėsaugoje susiklostė tokia pato situacija? Koks sprendimas, Jūsų manymu, būtų optimaliausias šioje situacijoje? Laukti 2016 metų Seimo rinkimų, keisti Seimo Statutą ar….?
Vaidotas A. Vaičaitis. Tvarka, kai parlamentas (ar jo aukštieji rūmai) turi pritarti prezidento parinktoms nominacijoms, yra gana paplitusi demokratijose ir reiškia tam tikrą parlamento, kaip tautos atstovybės, atliekamą vykdomosios valdžios kontrolę. Taip numatyta ir mūsų Konstitucijos 118 straipsnyje.
Iš konstitucinės teisės perspektyvos – nėra didelio skirtumo, kaip parlamentas balsuoja dėl pritarimo valstybės vadovo nominacijoms, tačiau paprastai demokratijose bet kuris balsavimas parlamente dėl pareigybių yra daromas slaptu balsavimu, visų pirma, dėl etinių priežasčių.
Beje, demokratijose, skirtingai nei autoritariniuose režimuose, kartais pasitaiko patinių situacijų (pavyzdžiui, tokia vėl gali susidaryti metų pabaigoje, jei JAV Kongresas nepatvirtins Prezidento siūlomo biudžeto) ir tai skatina formuotis tam tikroms konstitucinėms konvencijoms ir papročiams bei politinių kompromisų ieškojimo kultūrai.
Tikiuosi, kad būtent taip ir atsitiks, t.y. Lietuvos politikai prisiims atsakomybę ir nereikės laukti kitų metų Seimo rinkimų.
R. B. O kaip vertinate Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovo Juliaus Sabatausko pasiūlytas Prokuratūros įstatymo pataisas, pagal kurias siūloma keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką – jo kandidatūrą vyriausybei pasiūlytų teisingumo ministras arba Aukščiausiojo teismo vadovas, jai pritartų Seimas, o paskirtų šalies vadovas?
V.A.V. Dėl Seimo siūlymų keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką manau, kad toks siūlymas galimai prieštarauja Konstitucijai, nes riboja Respublikos Prezidento diskreciją pasirinkti generalinio prokuroro kandidatūrą, kaip yra numatyta Konstitucijos 118 straipsnyje.
Manyčiau, kad toks siūlymas vargiai galėtų būti įgyvendintas be Konstitucijos 118 straipsnio keitimo, kuris, beje, 2003 metais kaip tik ir buvo keistas siekiant apriboti Seimo kompetenciją skiriant generalinį prokurorą ir taip bandant užkirsti kelią jo kandidatūros keitimui po kiekvienų Seimo rinkimų.