Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Siūlome prisiminti Seimo narės Aurelijos Stancikienės kalbą, pasakytą 2014 m. balandžio 10 d. svarstant nutarimą dėl vadinamojo Žemės referendumo paskelbimo.

Primename, kad Tautos valios referendumas tąkart buvo sužlugdytas, visų pirma, nustatant jo datą – birželio 29 d.
(iš 110 balsavusių Seimo narių už tai, kad referendumas vyktų vidurvasarį, pasisakė 79, prieš buvo 4, o susilaikė 27).
Balsuojant dėl nutarimo „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo paskelbimo“, balsuoti ryžosi tik 102 Seimo nariai, o jų balsai pasiskirstė taip: 79 buvo už, prieš pasisakė 4, susilaikė 19.

„Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, iš šur­mu­lio sa­lė­je, iš to, kaip dir­ba­ma frak­ci­jo­se, ne­ži­nau, ko­kiais klau­si­mais, šne­ka­ma mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, skai­to­mi kom­piu­te­riai, aki­vaiz­du, kad šis svar­bus klau­si­mas dau­ge­liui iš jū­sų yra ne tik kad ne­svar­bus, bet ap­skri­tai jau se­niai nu­lem­tas, ir jū­sų vi­siš­kai ne­jau­di­na jū­sų vals­ty­bės li­ki­mas. Vals­ty­bės ne tik ta pras­me, kad vals­ty­bė ne­teks sa­vo že­mės, vals­ty­bė ore ka­bė­ti ne­ga­li, bet ir ta pras­me, kad vals­ty­bė be tau­tos, iš ku­rios at­ima­me su­ve­re­no ga­lią, eg­zis­tuo­ti ir­gi ne­ga­li.

Aš ne­ži­nau, kas jums su­tei­kė to­kią tei­sę ir to­kį man­da­tą, iš es­mės bū­nant tau­tos at­sto­vais, ne­at­sto­vau­ti tau­tos va­liai. Aiš­kiai ma­to­me šian­dien Tė­vy­nės są­jun­gos, li­be­ra­lų, so­cial­de­mok­ra­tų vyk­do­mą iš anks­to su­pla­nuo­tą są­mo­nin­gą Kon­sti­tu­ci­jos lau­žy­mą! Ger­bia­mie­ji, kon­kre­čiai Kon­sti­tu­ci­jos 3, 4, 9, 33 straips­niai yra lau­žo­mi šian­dien čia, šio­je sa­lė­je.

Da­bar aš jū­sų pa­klau­siu, kas gre­sia už Kon­sti­tu­ci­jos lau­žy­mą? Vi­si esa­me da­vę prie­sai­ką, ku­ria pri­sie­kė­me gerb­ti ir vyk­dy­ti Kon­sti­tu­ci­ją ir įsta­ty­mus, sau­go­ti jos že­mių vien­ti­su­mą. Tai­gi vi­si, ku­rie šian­dien truk­dys tau­tai įvyk­dy­ti Kon­sti­tu­ci­jo­je nu­ma­ty­tas funk­ci­jas, tai yra bal­suos prieš re­fe­ren­du­mo, dėl ku­rio žmo­nės su­rin­ko 300 tūkst. pa­ra­šų, kaip to rei­ka­lau­ja­ma, pa­skel­bi­mą, vi­si tie ri­bos aukš­čiau­sią, tai yra su­ve­re­nią, tau­tos ga­lią keis­ti Kon­sti­tu­ci­ją ne bet kaip, o tik re­fe­ren­du­mu, ir nu­si­pel­nys ne tik bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės, Ku­bi­liau, bet ir ap­kal­tos, nes tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas.

Ži­no­ma, ver­ti­nant su­si­for­ma­vu­sią nau­ją­ją so­cial­de­mok­ra­tų, li­be­ra­lų ir kon­ser­va­to­rių dau­gu­mą, at­vi­rai įvar­din­ki­me, spal­vo­tą vai­vo­rykš­ti­nę dau­gu­mą, sun­ku ti­kė­tis, kad ap­kal­tą pa­tys sau ir pa­skelb­si­te. Bet vis dėl­to aš la­bai ti­kiu, kad tiek da­bar­ti­niai pi­lie­čiai, tiek at­ei­ties kar­tos jus įver­tins kaip iš­da­vi­kus. Ir ši­tos eti­ke­tės ne­pa­vyks nei jums, nei jū­sų vai­kams nu­si­plau­ti.

Man la­bai gai­la, kad mums, man ir da­liai Sei­mo na­rių, ku­rie ne­no­ri pa­min­ti tau­tos in­te­re­sų ir no­ri lai­ky­tis Kon­sti­tu­ci­jos, ir­gi bus kli­juo­ja­ma ta pa­ti eti­ke­tė, nes, kaip ži­no­me, iš miš­rai­nės ne­įma­no­ma iš­im­ti vie­no ar ki­to kom­po­nen­to. Mes vi­si šiuo me­tu esa­me tau­tos at­sto­vai, bet man la­bai gė­da bū­ti tarp jū­sų šian­dien, kai jūs, tu­rė­da­mi tau­tos man­da­tą, spjau­na­te į tą tau­tą, ku­ri jums tą man­da­tą su­tei­kė! La­bai gė­da!

Ir čia tie šūks­niai „Bai­kit de­ma­go­gi­ją!“, aš no­riu pa­sa­ky­ti, yra aki­vaiz­dus įro­dy­mas, kad tai nė­ra tau­tos at­sto­vai, tai yra at­ėję gy­ven­ti, na, ne­ži­nau, už­tik­rin­tą so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą ne­at­sto­vau­da­mi tau­tai.

Dar kar­tą sa­kau, man di­de­lė gė­da. Aš aki­vaiz­džiai ži­nau, kaip baig­sis šian­dien bal­sa­vi­mai, bet vis vien dar kar­tą krei­piuo­si į tuos, ku­rie čia sė­di, – at­si­min­ki­te pa­var­des tų, ku­rie ne­leis tau­tai įvyk­dy­ti re­fe­ren­du­mu Kon­sti­tu­ci­jo­je nu­ma­ty­tų ga­lių.“