„Prieš įstatymą aš nesijaučiu kaltas. Mano dienoraštis buvo mano gyvenimas, širdis. Pasmerkdami mane kalėjimui, pasmerkiate mane mirčiai. Lėta mirtis žiauresnė už staigią. Aš neturėjau tikslo apšmeižti tarybinę santvarką. Todėl prašau geriau mane nuteisti mirties bausme“, – tokiu pareiškimu 1984 m. spalio 3 d. paskutinį žodį baigė antrą kartą teisiamas rezistentas, rašytojas, technikos mokslų daktaras Liudas Dambrauskas, kurio 100-ąsias gimimo metines minėsime 2021 m. balandžio 25 d. Ta proga Lietuvos ypatingasis archyvas kartu su Lietuvos valstybės centriniu archyvu parengė virtualią parodą (ČIA).
Povilas Girdenis. Mirties nuosprendį rezistentui, rašytojui Liudui Dambrauskui sovietai pakeitė į 10 metų laisvės atėmimo bausmę
Liudas Dambrauskas gimė 1921 m. balandžio 25 d. Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime. Mokėsi Kuronių pradžios mokykloje, Šėtos (Kėdainių apskr.) progimnazijoje, iš kurios 1938 m. pašalintas už veiklą uždraustoje Ateitininkų federacijoje. 1941 m. baigė Kėdainių gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Cheminės technologijos skyrių, mokytojavo Pagiriuose ir Kaune.
Į sovietinio saugumo akiratį L. Dambrauskas pateko dar besimokydamas Kėdainių gimnazijoje. Drauge su bendramoksliais, kurie demonstravo nepasitenkinimą sovietų valdžia ir platino antisovietinius atsišaukimus, per 1940 m. rugsėjo mėn. vykusį renginį suorganizavo Tautinės giesmės giedojimą.
Pirmomis Vokietijos okupacijos dienomis priklausė Lietuvių aktyvistų frontui, vėliau įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, platino pogrindžio spaudą, dalyvavo katalikų ir liaudininkų studentų veikloje, 1943 m. buvo išrinktas į Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos centro valdybą.
1944 m. lapkričio pabaigoje drauge su Mindaugu Blozneliu, Pranu Sasnausku, Juozu Rainiu, Leonu Tvarijonavičiumi, Boleslovu Kavaliausku ir kitais bendraminčiais Kaune įkūrė Lietuvos išlaisvinimo tarybą (LIT), tapo jos vadovu. Pagrindiniai LIT tikslai buvo antisovietinio pogrindžio suvienijimas bendrai kovai, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas bei, paties L. Dambrausko žodžiais tariant, „lietuvių tautos intelektualinio, fizinio ir genetinio potencialo išsaugojimas“. Dėl bendrų veiksmų L. Dambrauskas tarėsi su Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadu Adolfu Eidimtu-Žybartu. 1945 m. kovo mėn. LIT nariai keletą kartų susitiko su rašytoju Juozu Keliuočiu, aptarė pogrindinės spaudos leidybos klausimus, svarstė galimybę įtraukti į LIT veiklą ir daugiau visuomenei žinomų lietuvių inteligentijos atstovų. Taryba išleido du laikraščio „Lietuvos žodis“ numerius. Pagrindiniu leidinio redaktoriumi ir straipsnių autoriumi buvo L. Dambrauskas.
1945 m. balandžio pradžioje Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Kauno skyrius susekė ir suėmė daugelį LIT narių. L. Dambrauskas buvo suimtas 1945 m. balandžio 7 d. ir kaip pogrindinės antisovietinės organizacijos įkūrėjas bei vadovas LSSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Karo tribunolo 1945 m. rugsėjo 26 d. nubaustas mirties bausme. Kitiems aktyviems LIT nariams buvo skirta 10 metų, prie organizacijos veiklos prisidėjusiems mažiau ‒ 5 metų laisvės atėmimo bausmės. Represijų neišvengė ir su LIT dalyviais susitikinėjęs bei patarimus jiems davęs rašytojas J. Keliuotis, kuriam Karo tribunolas skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę.
SSRS Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pareiškus protestą dėl mirties bausmės skyrimo L. Dambrauskui, SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija 1945 m. lapkričio 17 d. nutartimi, mirties nuosprendį L. Dambrauskui pakeitė į 10 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau nežinia dėl kokių priežasčių dar beveik mėnesį jis buvo laikomas mirtininkų kameroje. Vėliau kalėjo pataisos darbų lageriuose Čeliabinsko srityje bei Kazachijos SSR Karagandos srityje. 1955 m. balandžio 20 d. iš įkalinimo paleistas.
Grįžęs iš lagerio, L. Dambrauskas dirbo inžinieriumi Kauno gumos dirbinių fabrike „Inkaras“, Termoizoliacijos mokslo institute Vilniuje, neakivaizdžiai studijavo Maskvos politechnikos institute, kadangi Rusijoje, kuri patyrė platesnes ir masiškesnes represijas, „chruščiovinio atlydžio“ metais į buvusius politinius kalinius buvo žiūrima palankiau negu sovietinėje Lietuvoje. 1969 m. Maskvos M. Lomonosovo universiteto Tiksliosios chemijos technologijos institute apgynė technikos mokslų kandidato (dabar ‒ mokslų daktaro) disertaciją. Paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių straipsnių, buvo pripažintas 21 išradimo autoriumi.
Nuo 1957 m. L. Dambrauskas rašė prisiminimus „Pasmerktojo užrašai“ apie kalėjime ir stalininiuose lageriuose praleistą laiką, 1970‒1984 m. parašė memuarinio pobūdžio apybraižą „Gyvenimo akimirkos“. Pogrindiniame leidinyje „Perspektyvos“ 1979‒1980 m. paskelbti B. Stasiukaičio slapyvardžiu pasirašyti L. Dambrausko straipsniai „Pažymint Aleksandro Solženicyno 60-mečio jubiliejų ir penkerių metų ištrėmimo iš TSRS sukaktį“, „TSRS – demokratiškiausia šalis pasaulyje, arba tos šalies konstitucija jos piliečio požiūriu“. Kai kurių tekstų mašinraščius jis davė skaityti bei saugoti pažįstamiems asmenims. Dėl savo veiklos 1984 m. pavasarį vėl sulaukė Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) dėmesio.
Už memuarų, kuriuose „tikslu susilpninti Tarybų valdžią skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“, rašymą ir platinimą LSSR KGB Tardymo skyrius 1984 m. kovo 12 d. L. Dambrauskui iškėlė baudžiamąją bylą. Po pusmetį užtrukusių tardymų jis vėl buvo teisiamas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1984 m. spalio 3 d. nuosprendžiu pripažino L. Dambrauską kaltu ir skyrė jam 3 metų bei 6 mėnesių laisvės atėmimą, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje su nutrėmimu dvejiems metams.
L. Dambrauskas kalėjo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, veikusioje Mordovijos ASSR Baraševo gyvenvietėje. Šioje kolonijoje taip pat buvo kalinami lietuvių rezistentai Vytautas Skuodis, Vladas Lapienis, Algimantas Andreika. M. Gorbačiovo pertvarkos metais pasikeitus Sovietų Sąjungos politiniam klimatui, 1987 m. vasario mėn. L. Dambrauskas iš lagerio buvo paleistas.
Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo 1988 m. lapkričio 11 d. nutarimu LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1984 m. spalio 3 d. nuosprendis buvo panaikintas, L. Dambrauskui iškelta baudžiamoji byla nutraukta, „nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties“.
Grįžęs iš įkalinimo, L. Dambrauskas įsitraukė į visuomeninę politinę veiklą: dalyvavo netoli Kauno, Salių kaime veikusios pogrindinės spaustuvės-leidyklos „ab“ veikloje, platino tuo metu vis dar draudžiamą literatūrą, lankėsi 1987 rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. 1992 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše, 1993 m. dalyvavo steigiant rezistencinio paveldo draugiją „Atmintis“, buvo vienas atnaujinto žurnalo „Naujoji Romuva“ steigėjų. Iki gyvenimo pabaigos L. Dambrausko straipsniai aktualiomis temomis buvo publikuojami leidiniuose „Tremtinys“, „Kauno aidas“, „Diena“, „Santara“, „Naujoji Romuva“ ir kt. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis aštriai kritikavo kai kuriuos Lietuvos politikus, buvo skeptiškai nusiteikęs euroatlantinės integracijos atžvilgiu.
1996 m. L. Dambrauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2000 m. jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
1990 m. buvo išleista dviejų tomų L. Dambrausko atsiminimų knyga „Gyvenimo akimirkos“, 1992 m. – publicistikos knyga „Žvilgsnis į dabartį“, 1994 m. – „Politinių aistrų sūkury“, 1995 m. – „Spingsulė tamsaus tunelio gale“. 1997 m. išleistos knygos „Praeities aidai“ ir „Baravykų raistas: vaizdeliai iš protėvių buities“, 1999 m. – monografija apie antisovietinio pasipriešinimo dalyvį, bendražygį Vytautą Skuodį „Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas“, 2001 m. – „Kovo 11-osios tragizmas“, 2005 m. (po mirties) – „Išeinančiojo mintys: dienoraščiai“.
L. Dambrauskas mirė 2003 m. lapkričio 25 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinės.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.