Gegužės 15-oji – labai svarbi diena Lietuvoje istorijoje. Deja, neparanki. Todėl nureikšminta ir nutylima.
Neparanki dabar. Nebuvo paranki ir prieškario Nepriklausomybės laikais po 1926-ųjų gruodžio 17 d. Nekalbant jau apie tai, kad sovietiniais laikais už prisiminimą visa ko, kas gero buvo padaryta Nepriklausomos Lietuvos laikais, buvo persekiojama.
Kas atsitiko gegužės 15-ąją?
Kaune susirinko Lietuvos Steigiamasis Seimas. Jo atstovai buvo išrinkti visuotinu, teisėtu ir slaptu balsavimu – taip, kaip buvo nurodyta 1918 m. vasario 16 d. paskelbtame Lietuvos Nepriklausomybės Akte.
Šiandien kaip tik ir minime 101 metų sukaktį nuo tos dienos, kai suvažiavo visų Lietuvos gyventojų, vyrų ir moterų, išrinkti atstovai.
Lietuvos Steigiamasis Seimas buvo visiškai kitoks negu senosios – unijinės – Lietuvos seimai. Jame dalyvavo ne tik didžiūnų ir bajorų, kaip tai vyko anksčiau, bet visų Lietuvos gyventojų atstovai. Jis vadinosi Steigiamuoju, nes turėjo nustatyti naują politinę santvarką Lietuvoje. Steigiamasis Seimas, patvirtinęs Lietuvos Tarybos sprendimą paskelbti atstatytą nepriklausomą Lietuvą, parengė ir priėmė Lietuvos valstybės konstituciją, t. y. pagrindinį įstatymą, kaip nepriklausomybę paskelbusioji šalis turi valdytis bei tvarkytis.
Steigiamasis Seimas deklaravo Lietuvą esant Respublika, t. y. tokia valstybe, kurioje aukščiausia valdžia priklauso tautai ir jos išrinktai vyriausybei. Pagal konstituciją, Lietuvos valdžią sudarė: valstybės vadovas – Respublikos prezidentas; Seimas, įstatymų leidžiamoji valdžios šaka; ministrų kabinetas, įstatymus vykdančioji valdžios grandis. Žmonių vietos reikalams tvarkyti buvo įsteigtos valsčių, apskričių ir miestų savivaldybės.
Steigiamasis Seimas atliko didelį darbą – jis paklojo Lietuvos Respublikai demokratiškos santvarkos pagrindus, įtvirtintus valstybės konstitucijoje.
Kitas istorinės reikšmės Lietuvai Steigiamojo Seimo darbas, sudaręs materialinį modernios lietuvių tautos tapsmo pagrindą, buvo žemės reformos įstatymo priėmimas ir vykdymas. Čia be galo daug nusipelnė nepaprastos energijos politikas, ilgametis krikščionių demokratų vadovas kun. Mykolas Krupavičius. Jis buvo tos reformos iniciatorius ir jos įgyvendintojas, nes pats iki 1926 metų buvo žemės ūkio ministru.
Žemės reformos įstatymas numatė į naujakuriams dalijamos žemės fondą paimti: 1) rusų carinei valstybei priklausiusias žemes; 2) iš 1863 m. sukilimo dalyvių atimtas ir kolonistams atiduotas žemes; 3) svetimose kariuomenėse tarnavusių ir prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių privačių savininkų žemes; 4) visų privačių savininkų žemes, viršijančias 80 ha.
Eidamas žemės ūkio ministro pareigas, per nepilnus trejus metus (1923–1926), Krupavičius sudarė teisines prielaidas išdalyti per 420.000 ha sukaupto fondo žemių bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis ūkininkas.
Krupavičiaus vykdyta žemės reforma, pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, buvo didžiulis socialinis lūžis, po kurio Lietuva, iš atsilikusio baudžiavinio krašto tapo sparčiai besivystančia savarankiškų ūkininkų tauta. Dėl šių radikalių, istorinės reikšmės socialinių permainų, neatsiejamų nuo Mykolo Krupavičiaus politinės veiklos, šią asmenybę istorikas linkęs gretinti net su Vytautu Didžiuoju.
Verta pabrėžti, kad dėl Žemės reformos įstatymo vyko ilga ir kieta kova, beje, ne tik Steigiamajame seime. Netikrumą dėl Krupavičiaus rengiamos žemės reformos sėjo ypač dvarininkų keliamas triukšmas. Lenkijos užtariami ir padedami, jie bandė sukompromituoti Lietuvą Tautų Sąjungoje, taip pat – Vatikane, kur jie skundė kunigą Krupavičių ir vyskupą Karevičių.
Tačiau nieko nelaimėjo. Krupavičius aiškino, kad žemės reforma „bus naudinga visais atžvilgiais: ir socialiniu, ir politiniu, ir net doros atžvilgiu.“ Socialiniu – panaikinama „socialinė neteisybė, kuri buvo visokių valstybių ir net žmonijos nelaimių pradžia“. Politiniu: „sukursime tvirtą valstybei pagrindą. Rusai rėmėsi dvarininkais, kapitalistais. Mes jais negalim remtis. Mums reikia turėti kitą pagrindą. Tas mūsų pagrindas turi būti ūkininkai ir mūsų bežemiai ir mažažemiai, kurie, gavę iš dvarų žemės, netrukus taps ūkininkais. Be to, apdaliję žemėmis mūsų proletariatą, mes pašalinsim labai pavojingą kiekvienai valstybei pauperizmą (dirbančiųjų nuskurdinimą – V.V.)“, – tvirtino Krupavičius. Ir doros atžvilgiu, jo įsitikinimu, Lietuva turės naudos.
„Vargas dažnai stumia žmogų į nedorus darbus, o kapitalas į prabangą ir ištvirkimą. Tad sumažinus perteklinį kapitalą ir pagerinus vargstančiųjų būvį, susilpninsim nusikaltimų šaltinius, savo piliečius doriniai sustiprinsim“, – aiškino žemės reformos sumanytojas, o vėliau – ir jos vykdytojas.
Mykolui Krupavičiui pristatant įstatymo projektą Steigiamajame seime, žydų ir socialdemokratų atstovai bandė kaltinti jį net antisemitizmu (!), kadangi įstatyme buvęs paragrafas, ribojęs teisę suteikti žemės tiems, kurie jos nedirba. Tą paragrafą Krupavičiaus oponentai aiškinę, esą jis nukreiptas „prieš žydus“, – jie nedirbą žemės, tad negalėsią jos gauti. Krupavičius atsakęs, kad tas paragrafas – joks antisemitizmas, jis palies daugiau lietuvių negu žydų.
„Mes esam pratę dirbti sunkų darbą. Mes sunkiomis aplinkybėmis sukūrėme savo valstybę, tokiomis pat aplinkybėmis ir tvarkomės. Taip pat sunkiomis sąlygomis teks pravesti ir žemės reformą. Bet mes ją pravesim, – kalbėjo Seimo atstovas Mykolas Krupavičius ir pridūrė: – Čia reikalingas vienas dalykas: reikalinga tvarka ir ištvermė visų žmonių, kurie nori valstybei laimės ir gerovės.“
Dvarų žemės nusavinimą ir žemės reformos pravedimą lengvino dvi aplinkybės. Pirma, per karą dauguma dvarų savininkų buvo pasitraukę nuo artėjančios vokiečių okupacijos į Rusiją, ir jų palikti dvarai buvo labai apleisti, apnaikinti ir apiplėšti; po karo jų savininkai neturėjo reikalingų gyvulių, trūko inventoriaus, vertėsi sunkiai. Antra, dalis sulenkėjusių dvarininkų priešinosi nepriklausomos Lietuvos atkūrimui, iš Rusijos pasitraukė į Lenkiją ir ten veikė prieš Lietuvą, agituodami už Lietuvos įjungimą į Lenkiją ir tuo pasidarydami Lietuvos priešais.
Žemės reformos įstatymas buvo svarstytas 27 Steigiamojo seimo posėdžiuose. Jis buvo rengtas ir svarstytas 81 Žemės reformos komisijos posėdyje, 13 Teisių komisijos posėdžių ir 16 Redakcijos komisijos posėdžių. Pagaliau įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais. Valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš.
Visiems dvarininkams buvo palikta 80 hektarų žemės, o visa kita – padalyta bežemiams, mažažemiams ir savanoriams kariams, kurie gynė Lietuvos nepriklausomybę ir jos sienas. Dvarininkų buvusius miškus Steigiamasis Seimas paskelbė esant visos valstybės turtu. Tuo įstatymu tūkstančiai neturtingų žmonių gavo žemės, pasistatė trobesius, įsirengė ūkius, tuo užsitikrindami duonos kąsnį, uždirbtą nuosavoje žemėje.
Reformos priešininkai ministrą M. Krupavičių praminė „dvarų darkytoju“, „kumečių ministeriu“, tvirtino, kad jis esąs „kunigu pasivadinęs bolševikas“. Bet tai nepaveikė jo užsimojimų.
Krupavičius, daugelio supratimu, smarkiai rizikavo. Vienas jo artimų bendradarbių, finansininkas, vėliau rašė: „Dvarų žemių dalijimas ano meto jaunutėje, neturtingoje valstybėje buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Jis varė aiškiai neūkišką darbą. Krupavičius, be žemės, naujakuriams nieko daugiau duoti ir negalėjo. Daugelis Lietuvos ekonomistų ir ūkio žinovų aiškino, kad Krupavičius galutinai sugriaus ir taip po karo nualintą Lietuvos žemės ūkį.“
O vis dėlto teisus pasirodė jaunasis kunigas-politikas (buvo 35-erių, kai rengė Žemės reformos įstatymą, ir 38-erių, kai jį vykdė, eidamas žemės ūkio ministro pareigas), ne pragmatiškieji ekonomistai. Krupavičiaus pasitikėjimas savo tautos žmonėmis, jų prigimtine išmintimi ir darbštumu, net jo skubėjimas reformą vykdyti netikrumo kupinais laikais, savotiškai nuvylė „ūkinės katastrofos“ pranašus.
„Naujakuriai darė stebuklus“, – vėliau rašė vienas ekonomistas, pastebėjęs, kad tik „labai mažas jų nuošimtis nepajėgė įsikurti.“
Per 20 metų buvo įkurta 140 tūkst. naujų ūkininkų sodybų, aprėpusių daugiau kaip pusę visos Lietuvos žemės ploto. Tai buvo antroji žemės reforma po Valakų reformos, kurią Lietuva įvykdė plačiai ir drąsiai.
Vakarai iš pradžių ją vertino kaip labai pavojingą, vos ne „bolševikinį eksperimentą“. Tačiau kai netrukus pasirodė puikūs rezultatai, pakilo gerovė ir gamyba, rezultatus pripažino. Prancūzų publicistas Henry de Chambon knygoje „La Lituanie moderne“ rašė: „Išmintingai ir kruopščiai paruošta reforma buvo didelis teisingumo ir tolimo numatymo socialinės srities darbas“.
Kodėl gegužės 15-tosios prisiminimo privengiama ir dabar?
Spėčiau dėl to, kad tada atliktas „didelis teisingumo ir tolimo numatymo socialinės srities darbas“ nebūtų toks akivaizdus priekaištas dabar klestinčiam nežabotam savanaudiškumui ir socialinei prarajai, atskyrusiems vadinamąjį „politinį elitą“ nuo plačiosios visuomenės, suskaldžiusiems ir padalijusiems Lietuvą.
Socialinis neteisingumas šiandien graso Lietuvai tuo, ką Vakarų Europa išgyveno liberalaus kapitalizmo epochoje XIX a. pabaigoje, kai išnaudojamas darbininkų luomas buvo paliktas be perspektyvų ir be vilties. Idėjos, apsaugojusios Vakarų Europą nuo socialinių sukrėtimų ir revoliucijų, ko neišvengė slaviškieji Rytai, pirmiausiai atėjo būtent iš krikščioniškosios srovės atstovų. Šis rūpestis dabar Lietuvoje itin aktualus. Kadangi socialinė atskirtis, kai kurių ekspertų vertinimu, jau tampa grėsme nacionaliniam saugumui.
Filosofas Juozas Girnius yra pastebėjęs: „Tikrovę visada sunku priimti, bet vargas tas, kad ir kova prieš tikrovę turi remtis jos respektavimu. […] Tik vieno nusistatymo priėjau: pripažinti rūpesčius, bet paneigti aimanas. Rūpesčiai reiškia veiklos uždavinius, o aimanos – tik neramios sąžinės neteisų teisinimąsi“.
Todėl jis įspėja: kur nebelieka tikėjimo tiesa, ten netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve. Kadangi atėjus valandai, kurią tenka laisvę ginti, ne vien ja džiaugtis, pasijuntama be atsakymo į klausimą: laisvė – kam?