Diskutuojama dėl Salomėjos Nėries. Diskusija ne nauja, ji vyko pokariu, buvo pasisakymų partizaninėje spaudoje, gyvai diskutuota išeivijoje, taip pat ir Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę. Savo nuomonę esu pareiškęs anksčiau ne kartą, argumentus išdėstęs, nesikartosiu.
Trumpai: kaip poetė – ji, be abejo, didelio talento kūrėja, nusipelno atitinkamos vietos lietuvių literatūros istorijoje. Bet kaip politinė veikėja, galbūt pati to gerai nesuvokdama, įvykdė politinę išdavystę ir tai taip pat turi būti atitinkamai vertinama. Ir ta išdavystė yra didesnio masto nei Knuto Hamsuno, kuris nevyko į Berlyną, nerašė odžių Hitleriui ir neprašė jo, kad Norvegija būtų paversta Trečiojo Reicho kolonija. Nepasiant to, K. Hamsunas buvo teisiamas. Tačiau vėlgi tai nesumažina jo literatūrinio darbo vertės.
Įkeliu daugiau kaip prieš penkerius metus rašytą straipsnį. Jis nesusijęs su dabar vykstančiomis diskusijomis dėl Salomėjos Nėries. Nuoroda į publikacijos tekstą – komentare.
* * *
AR TALENTU GALIMA TEISINTI POLITINĘ IŠDAVYSTĘ ?
[2018 m.] Lapkričio 17 d. sukako 114 metų, kai gimė Salomėja Nėris (1904–1945). Didelio talento poetė, bet vargu ar didelės išminties asmenybė, tapusi politinio manipuliavimo, privedusio iki savo tėvynės ir jos žmonių išdavystės, auka. Įsidėmėtinas pavyzdys, kas atsitinka žmonėms, neturintiems mažiausių duomenų veikti politikoje ir nepaisant to – vis tiek į ją brendantiems. Netrūksta tokių nė dabar.
Esu tyrinėjęs ankstyvąją Salomėjos Nėries kūrybą(1). Jos dienoraščiai ir poezija atskleidžia asmenybės emocionalumą, impulsyvumą, proto kontrolei vargiai pasiduodančią jausmingą prigimtį. Šie meninei kūrybai vertingi bruožai mažiausiai tinkami veikti politikos lauke.
Poetės savotišką naivumą, patiklumą, prieinamumą išnaudoti ją ideologinėje ir politinėje kovoje geriausiai atskleidžia rafinuota, o kartu ciniška Kazio Borutos pastaba (1930 m. sausio 16 d.) laiške Antanui Venclovai: Salemutę „suvilioti reikia jau vien dėl to, kad kokią porą prabaščių apopleksija užmuštų (tai irgi būtų galima įrašyti į aktyvą)“(2). Kitaip tariant, nepatyrusią, bet daug žadančią „Ateities“ žurnalo, taigi krikščioniškos orientacijos, literatę, palenkti į komunistuojančiųjų stovyklą svarbu ne tiek dėl jos talento vertės, kiek dėl propagandinių sumetimų, kad pavykus ją suvilioti žado netekusius kunigėlius „ištiktų infarktas“…
Tai jiems pasisekė padaryti anksčiau, negu pagaulioji Salomėja, pati nesuprasdama ką daranti, vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, t. y. išduoti Lietuvos ir pavesti jos žmones Stalino budelių terorui bei naikinimui. Prieš tai, apkvailinta Venclovos, Korsako, Šimkaus, Drazdausko ir kitų panašaus braižo literatų trečiafrontininkų, ji dar turėjo atsimušti į literatūrinės kūrybos dugną, pradėjusi skelbti faktiškai grafomanijos lygio eiles:
„Matrosai meta inkarą
Žeme, kur plauki, keliauji? / Matrosai mes – matrosai rūstūs prie tavęs. / Sakyk, kada pūslėta sauja / į krantą inkarą išmes? / Kada, sakyk tikrai, / kada žydės raudonų vėliavų gaisrai? / Mūsų daug, ir mes ne vienas, / mūs milijonai rankų dirbančių, / nebepalauš mūs geležis nei plienas, / našta sunkiausia nepalenks pečių. / Broliai darbo karžygiai, / mes eisena ilga, griežta – / nuo polio ligi polio – / apjuosim laisvą žemę / grandinėmis, neišdrikai, / sugriaudės žingsniai pilkų darbo brolių, / skambės asfalto aikštės, dūmuose aptemę, / pritars jom fabrikai.“
Tame pačiame „Trečio fronto“ numeryje (Nr. 5, 1931) ji dar spėjo apsiskelbti visiškai svetimu jos prigimčiai ir socialinei laikysenai pareiškimu, kurį, greičiausiai, padiktavo minėtieji komunistuojantys draugai:
„Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius, – yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas melas.
Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?
Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam.
Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus. Tatai paaiškina ir mano į „Trečią Frontą“ įstojimo faktą.“
Kadangi tai nebuvo joks „trečias“, o tik legaliai besireiškusios prokomunistinės, Sovietų Rusijai tarnaujančios propagandos frontas, cenzūra jį likvidavo, „Trečias frontas“ daugiau nebepasirodė, ir tuo Saliutė tik buvo apsaugota nuo tolesnio kūrybinio degradavimo.
Ilgainiui ji apsiramino, laimingai ištekėjo, parašė geros poezijos, už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavo valstybinę literatūros premiją (1939). Ir tai rodo, kad politinė valdžia jai nekeršijo už „jaunystės vėjus“, o iš tiesų vertino literatūrinį talentą.
Jos kūrybinė raida, be abejo, būtų visiškai kitokia, jeigu ne Lietuvos okupacija.
Okupacija, deja, privertė Salomėją dar kartą kristi į balą. Kaip jos elgesį vertino ano meto žmonės, matyti iš partizanų periodikos ir to meto pogrindžio bei užsienio lietuvių spaudos: jis vienareikšmiškai neigiamas. Dvidešimt tūkstančių jaunų vyrų gyvybių, šimtai tūkstančių Sibiro tremtinių-kankinių – tai jos „grandinėmis apjuostos žemės“ kaina.
Vargu ar galima išdavystes ir nusikaltimus dangstyti talentu. Kostas Kubilinskas taip pati buvo labai talentingas poetas, bet konkretus žudikas. Nueiti tarnauti stipresniajam nei didelės išminties, nei drąsos nereikia. Užtenka oportunistinio instinkto. Ir priešingai – narsos, ryžto ir aukos dvasios reikia apsisprendimui nenusilenkti prievartai.
Tikriausiai ne mažesnį nei Salomėja Nėris talentą turėjo ir Diana Glemžaitė. Bet jo atskleisti nespėjo, nes pasiliko pušyno smėlyje. Skyrėsi pilietiniai pasirinkimai, egzistenciniai prasmės pojūčiai, verbaliniai tų išgyvenimų įprasminimai. Skyrėsi nuo oportunistinio instinkto, kurį manifestavo totalitariniam režimui stoję tarnauti lietuvių rašytojai. S. Nėries draugas ir bendražygis A. Venclova reiškėsi faktiškai grafomanija tuo pačiu metu, kai tikrą poeziją kūrė Mamertas Indriliūnas ir Bronius Krivickas. Bet jie irgi liko ten pat, kur ir D. Glemžaitė.
Tik skirtingai nuo A. Venclovos, muziejų jiems šiandien neturime.
Geriausioji S. Nėries literatūrinės kūrybos dalis yra nepaneigiama ir nebūtų išmintinga tai neigti. Jos literatūrinė darbuotė turi išlikti mūsų literatūros istorijoje. Bet jos išdavystė ir kolaboravimo su okupantu mastas buvo didesnis už Knuto Hamsuno. K. Hamsunas nevyko į Berlyną prašyti Hitlerio, kad naciai paverstų Norvegiją Trečiojo Reicho provincija.
Jei Lietuva 1945 m. būtų atkūrusi nepriklausomybę ir jos nebūtų ištikusi antroji sovietinė okupacija, S. Nėris, kaip ir kiti „Stalino saulės“ parvežti vykę bolševikų parankiniai, matyt, būtų buvę teisiami, kaip ir K. Hamsunas. Greičiausiai jie yra padarę nusikaltimus pagal keletą tuo metu galiojusių įstatymų. Pavyzdžiui, Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymo vienas iš straipsnių skelbė: „Kas dalyvauja sudarytose okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse organizacijose, kurių tikslas yra sujungti Lietuvą arba jos dalį su kita valstybe, arba nuversti esamąją valdžią, arba padaryti Lietuvos valstybėje suirutę, – baudžiami mirtimi.“(3)
Tai ne kažin kokių asmeninių išgyvenimų, vidinių dramų stojus akistaton su savo politinės veiklos padariniais klausimas, o tuo kartais bandoma aiškinti S. Nėries paklydimus bei faktą, kad ir karo metais ji, esą, sukūrė gerų eilėraščių. Labai aiškiai reikia skirti du dalykus: asmens politinį elgesį, kurio pasekmės tampa pražūtingos didžiajai tautos daliai ir negali būti dangstomos ar pateisinamos talento dydžiu, ir literatūrinę kūrybą. Politinis S. Nėries elgesys nepriklausomos Lietuvos Respublikos atžvilgiu buvo nusikalstamas, tuo metu reikšminga dalis jos literatūrinės kūrybos, nesusijusios su sąmoningu ar nesąmoningu asistavimu komunistiniam patronažui, paženklinta neeilinio talento.
Nepaisant to, nemanau, kad derėtų panaikinti visus S. Nėries atminimo ženklus. Tačiau ar reikia tiek gatvių įvairiuose miestuose ir miesteliuose, kurie niekaip nėra susiję su jos biografija ar literatūrine kūryba, abejoju. Ką bendra turi, tarkime, S. Nėries gatvė ir Fabijoniškės Vilniuje? Kaunas, manau, teisingai pasielgė palaidojęs poetės palaikus Petrašiūnų kapinėse – gražioje, garbingoje vietoje, pastatęs ten ir tą patį jos vyro sukurtą paminklą. Gi miesto centre ji palaidota buvo propagandiniais sumetimais – kaip politikė, nors Maskvos interesas įtvirtinti savo dominavimą ir viešąsias erdves nustelbti gerai matomais sovietiniais simboliais aiškintas pagarba „liaudies poetės“ atminimui.
Jos gyvenamąją vietą Palemone, kur dabar įrengtas S. Nėries muziejus, išmintinga būtų palikti švietėjiškais ir edukaciniais tikslais. Nepaisant to, kad Bernardo Brazdžionio muziejaus Kaunas išsaugoti neįstengė. Argi ne paradoksas? Tačiau gatves, nesusijusias su S. Nėries praeitimi, padoru būtų pervadinti. Kaip tai padarė Alytaus savivaldybė, nieko bendra su poetės praeitimi neturinčiuose Dauguose S. Nėries gatvę pervardijusi į Sofijos Smetonienės. Su šia asmenybe Daugai kaip tik susiję.
Algirdas Marčiukonis, Daugų seniūnės pavaduotojas, paaiškino savivaldybės sprendimą: „Susižavėjęs S. Nėries eilėraščiais, ėmiau gilintis į jos asmenybę. Kuo labiau gilinausi, tuo labiau baisėjausi, kaip tokias jausmingas eiles rašiusi poetė galėjo būti tokia žiauri, kitų likimus griaunanti moteris“, – dėstė jis. Seniūnės pavaduotojas tvirtino, kad bene labiausiai jį pašiurpino 1984 m. išleistame S. Nėries raštų tome išspausdintas jos 1943-iaisiais pateiktas komentaras viename JAV laikraščių apie sovietų vykdytus trėmimus. „Poetė teigė, kad 50 tūkst. ištremtų lietuvių buvo arba išdavikai, palaikę glaudžius ryšius su fašistais, arba galėjusieji tapti diversantais“, – piktinosi jis(4).
Suprantama, kad tai jau nelaisvo, įkaito padėtyje atsidūrusio žmogaus kalbėjimas. Bet tai buvo jos pačios pasirinkimas, atvedęs į padėtį be išeities.
Romualdas Ozolas straipsnyje „Lietuviškas salomėjiškumas“ apie dvasinę poetės konstituciją rašė: „Nemyliu Salomėjos. Vengiau ir vengiu jos. Emociškai ji pernelyg egzaltuota. Ideologiškai pernelyg išsiniekinusi. Tačiau kaip Lietuvos kultūros ir net istorijos puslapis pernelyg įsikirtusi, įstrigusi į savo laiką, kad galima būtų numoti ranka ir praeiti. /…/ Stebina kas kita – jos „Poema apie Staliną“. Suprato esanti prievartaujama. Ir – priėmė su įkvėpimu. Kas tai – lietuviškas patriotizmas?“(5)
Į literatūrinius rašytojų nuopelnus, išliekamąją vertę turintį kūrybinį palikimą kėsintis nebūtų išmintinga. Jį dera priimti, suprasti, atitinkamai vertinti. Tačiau į sovietinį ideologinį luobą, įtvirtintą Kremliui nusipelniusių veikėjų vardų išaukštinimu, derėtų pažvelgti įdėmiau. Atsikratyti politiniais motyvais eksploatuotų ir iki šiol eksploatuojamų simbolinių ženklų.
Kadangi šiandien jau nebeįmanoma be šizofreniško sąmonės suskilimo su valstybės iškilmėmis laidoti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, garbės sargyba saliutuoti prie jo kapo, sakyti partizanų idealus aukštinančias prakalbas ir tuo pat metu S. Nėries, L. Giros, P. Cvirkos ar A. Venclovos vardais vadinti gatves, aikštes, mokyklas, aukštinti jų atminimą paminklais, statytais okupacijos laikais už politinius nuopelnus Maskvai.
* * *
(1) Valiušaitis V. Neišsipildžiusi pirmoji meilė. Jonas Grinius Salomėjos Nėries kūrybinėje biografijoje // Literatūra: mokslo darbai. Nepriklausomybės metų (1918–1940) literatūros studijos. Vilnius, Vilniaus universitetas, 1999.
(2) Boruta K. Drauge su draugais. Vilnius, 1976, p. 142.
(3) Valstybės žinios, 1929, Nr. 304.
(4) Baronienė D. Salomėjją Nėrį pakeitė Sofija Smetonienė. Lietuvos žinios, 2018 m. kovo 25 d.
(5) Ozolas R. Kodėl griūna mūsų pilys? Vilnius, Diemedis, 2008, p. 31.
“Nepriklausomybės sąsiuviniai”, 2018 m. Nr. 4 (26), p. 73-76.