Praėjus ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje – bauginanti realybė. Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2,85 mln. Pagal „Eurostat“ prognozes, Lietuvoje šio šimtmečio viduryje gyvens jau mažiau nei 2 mln., o 2080 m. – 1,65 mln. žmonių. Tad Lietuvos gyventojų skaičius mažės gerokai sparčiau nei Latvijoje. Su Estija net negalime lygintis – Estijos gyventojų skaičius mažai keisis ir išliks apie 1,1–1,2 mln.
Ne tik emigracijos „pasiekimais“ Lietuva pirmauja: alkoholizmas, savižudybės, nežaboti korupcijos mastai aukščiausioje valdžioje, net teisėtvarkos institucijose.
Sociologas prof. R. Lazutka straipsnyje „Nesustabdoma emigracija“ aiškina: „Galėtume džiaugtis, kad ekonomiškai pagal bendrą vidaus produktą (BVP) padarėme didžiulį šuolį. Per dešimtmetį narystės Europos Sąjungoje priartėjome prie ES vidurkio 26 procentiniais punktais. Tai sparčiausias šalies ekonomikos augimas visoje ES per pastarąjį dešimtmetį. Galėtume sakyti, kad Lietuva išgyvena stebuklą. Dvigubas stebuklas, nes žmonės bėga iš ekonomiškai sparčiai augančios šalies“.
Ekonomistas, makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas prof. R. Kuodis: „Situacija iš esmės yra negrįžtama, mat pasukti demografinius procesus priešinga linkme trumpuoju laikotarpiu neįmanoma“. Remiantis jo prognozėmis, gerajame cikle tikriausiai liks Vilnius, Kaunas, iš dalies Klaipėda, bet likę regionai taps pensionatais.
Lietuvos teisininkas, diplomatas V. Ušackas teigia, kad „dabar nėra didesnio poreikio, kaip pripažinti, – kas yra labai nemalonu ir sunku, – kad esame tarp sparčiausiai nykstančių pasaulio valstybių. Mūsų buvo 3,7 milijono, dabar – 2,9. Jei tendencijos nepasikeis, jei nebus sumanaus atsako, inovatyvių sprendimų, po 25 metų mūsų teliks 1,9 milijono“. Problemos sprendimą jis mato nacionaliniame susitarime.
Dabar visų žvilgsniai nukreipti į naujos sudėties Seimą, kuriam rinkimuose visuomenė išreiškė didžiulį pasitikėjimą. Seimas balandžio 4 d. žengė pirmą žingsnį emigracijos stabdymo link. Po pirmo svarstymo pritarta nutarimo projektui dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo. Įstatymui įsigaliojus, Vyriausybė turės priimti poįstatyminius teisės aktus. Tiesa, diskusijose nuomonės gerokai išsiskyrė.
Premjeras S. Skvernelis ragina pirmiausia siekti įgyvendinti Vyriausybės programą, o ne skubėti pasirašinėti susitarimus, kurie neveikia. Opozicijos atstovas G. Landsbergis pasigenda tik įstatymų projektų. O štai LVŽS pirmininkas R. Karbauskis vienintelę išeitį mato nacionaliniame susitarime, į kurį būtų įtraukta visa Lietuvos visuomenė. Jo nuomonė visiškai sutampa su Vilniaus forumo idėjomis. Karbauskis nuoseklus ir primena, kad šalies demografinės situacijos gerinimas ir emigracijos stabdymas buvo neatsiejama LVŽS rinkimų programos dalis, tai numatyta ir patvirtintame Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane.
Nors diskusijų emigracijos reikalais dalyviai sutaria vienu klausimu – „Mūsų tauta yra reanimacijos palatoje“, tačiau pokalbiai apima tik degraduojančios valstybės valdymo pasekmių svarstymą.
O juk siekdami stabilizuoti situaciją ir pakreipti įvykių eigą teigiama linkme pirmiausia privalome įvertinti ne pasekmes, bet klaidas, kurios buvo padarytos atkurtos valstybės raidoje. Kitaip tariant, nustatyti mūsų nesėkmių priežastis, numatyti aiškias gaires problemos sprendimui ir telkti visuomenę, kad įveiktume katastrofą. Sąlygos tokiam žingsniui dabar itin palankios, nes valdančiosios partijos (LVŽS) ir visuomenės , o taip pat ir Vilniaus forumo idėjos šiuo reikalu sutampa.
Ieškodami atsakymo dėl mūsų nesėkmių, apsvarstykime analogą, t. y. Valstybę, kuri užėmė vienodą starto poziciją su mumis, bet nuėjo kitu – sėkmės keliu. Toks analogas galėtų būti ESTIJA.
Estijoje Konstitucija referendumu įteisinta 1992 m. birželio 28 d., Lietuvoje – 1992 m. spalio 23 d. Atkurtoje nepriklausomoje Estijos Respublikoje pagrindinis dėmesys iš karto skirtas teisinei sistemai. Ji tvarkyta aiškiai ir suprantamai: įvykdyta teisėjų liustracija, Konstitucijoje apie prokuratūrą neužsimenama, ji perduota teisingumo ministerijos žinion, įgaliojimai vykdyti aukščiausios instancijos teismo funkcijas ir peržiūrėti teismų sprendimus konstitucinės teisės požiūriu perduoti Aukščiausiajam Teismui (šis teismas vykdo ir Konstitucinio Teismo (toliau – KT) funkcijas), teismai – trijų pakopų, o Apeliacinio ir Vyriausiojo administracinio teismų nėra. Apie visuomenės atstovus (tarėjus) Konstitucijoje taip pat neužsimenama, nes tai – savaime suprantamas dalykas demokratinėje valstybėje. Teismo tarėjų institucijai skiriama 11 Teismų įstatymo straipsnių (nuo 103 iki 113) imtinai.
Estijos Konstitucijoje XII skyrius skirtas Teisingumo Kanclerio institucijai. Teisingumo Kancleris savo veikloje yra nepriklausomas asmuo, turintis didelius įgaliojimus. Jis sprendžia, ar įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, vietos savivaldos institucijų leidžiami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Prieštaraujantį įstatymą priėmusiai institucijai jis siūlo per 20 dienų suderinti su Konstitucija ir įstatymais. Jei per 20 dienų aktas nėra suderinamas su Konstitucija ar įstatymais, Teisingumo kancleris kreipiasi į AT, siūlydamas aktą pripažinti negaliojančiu. Į Teisingumo kanclerį dėl savo pažeistų teisių gali kreiptis kiekvienas Estijos pilietis raštu ar žodžiu.
Estijos piliečiai nesijaučia diskriminuojami. Žemės reforma ir privatizacija praėjo sklandžiai, emigracijos problemų nėra, pasitikėjimas teismų sistema viršija ES vidurkį, Valstybės skola mažiausia pasaulyje, reikalaujama suma (2 proc. biudžeto) NATO organizacijai mokama nuo pat įstojimo į šią organizaciją, pensijos ir atlyginimai artėja prie ES vidurkio.
Pagal EUROBAROMETRO duomenis, 2009 m. Estijoje, t. y. praėjus beveik dvidešimtmečiui po nepriklausomybės atstatymo, teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. piliečių (pasitikėjimas viršija ES vidurkį). Lietuvoje 2009 m. teismais pasitikėjo 15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. piliečių (nepasitikėjimas didžiausias ES).
Dabar pažvelkime į oficialią emigraciją. 2010 m. Estija – 0,19 proc., Lietuva – 2,16 proc.
Lietuva, kaip jau minėta, 1992 m. spalio 23 d. referendumu priima pagrindinį įstatymą, bet su išlyga, kad Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/4 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, taip pat 118 straipsnį dėl prokuratūros.
Iki nustatytos datos Seimas minėto straipsnio nepakeitė. Mat užsimojo pirma paruošti Prokuratūros įstatymą. Pagal galiojantį prokuratūros įstatymą, redaguotą 1993 m. balandžio 28 d., prokuratūra turėjo plačius įgaliojimus ir kartu įpareigojimus – atlikti priimamų įstatymų patikrą ir jų vykdymo kontrolę (21 straipsnis, taip pat šios funkcijos detalizuojamos 2, 19, 20, 22, 25 ir 27 straipsniuose). Šios nuostatos prilygo Estijos Konstitucijos XII skyriuje priskirtoms Teisingumo kanclerio funkcijoms.
Mums tai netiko – šalyje vyko privatizacijos procesai, įgavę skambų prichvatizacijos pavadinimą. Šių procesų iniciatorių siekiamybė buvo išlaikyti valdymo aktų priėmimą ir kontrolę savo rankose. Vadinasi, visų pirma, reikėjo įstatymu neutralizuoti prokuratūrą.
Lietuvos KT, susidedantis iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio, 1994 m. vasario 14 d. priėmė nutarimą, kad prokuroro įgaliojimai tikrinti valdymo aktų teisėtumą prieštarauja Konstitucijai. Taigi, KT iniciatyva panaikinta nepriklausomos institucijos – prokuratūros – teisė vykdyti priimamų įstatymų patikrą ir jų vykdymo kontrolę. Taip buvo atvertas kelias politinei korupcijai įstatymų leidyboje. Tai pakenkė valstybės stabilumui, visuomenėje kėlė ir kelia chaosą, didina nesaugumo jausmą.
Būtų galima teigti, kad Konstitucija gina Lietuvos piliečius nuo valdžios savivalės. Jos 110 straipsnyje rašoma: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į KT prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“
Bet KT funkcijos aiškiai apibrėžtos Konstitucijos 105 str. Jam privalu peržiūrėti teismų sprendimus konstitucinės teisės požiūriu, t. y. spręsti, ar neprieštarauja Konstitucijai Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys).
KT, įvertinęs kritišką situaciją, praėjus 13 metų po prokuratūros teisių apribojimo, bandė taisyti padėtį. 2006 m. kovo 28 d. KT teisėjai Armanas Abramavičius, Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Ramutė Ruškytė, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas, Romualdas Kęstutis Urbaitis priėmė nutarimą, kuriame teisės aktų, nepriklausančių KT kompetencijai, aiškinimą priskyrė administracinių teismų jurisdikcijai.
Priimdamas tokį nutarimą KT viršijo savo įgaliojimus, t. y. pažeidė Konstitucijos 110 str. antrąją dalį, kurioje apie tokių galių suteikimą Administraciniam teismui nėra jokios užuominos. Kaip jau minėta, šias funkcijas Lietuvoje iki 1994 m. vykdė prokuratūra, Estijoje vykdo Teisingumo Kancleris.
Po nepriklausomybės atkūrimo tiek Estijoje, tiek Lietuvoje buvo formuojamos teismų sistemos. Kaip tai vyko Estijoje, aprašyta aukščiau, o Lietuvoje teismų sistemos reforma įgavo savitą pobūdį. Reforma užsiėmė buvusių sovietinių teisininkų elitas. Tam buvo palankios sąlygos, nes jokia teisėjų liustracija nevykdyta. Negana to, buvo pripažintas sovietinis teisėjo darbo stažas, ir šiems teisininkams, turintiems didžiausią stažą, atsivėrė durys į aukščiausius teisinės valdžios organus: Konstitucinį, Aukščiausiąjį, Apeliacinį, vėliau – Vyriausiąjį administracinį. Jie neaplenkė ir Teisingumo ministerijos. Šie postai garantavo ir pakankamai aukštus atlyginimus, kuriuos vėliau jie nusistatydavo patys.
Formuojantis teismų sistemai pagrindiniu demokratijos garantu galėjo išlikti visuomenės atstovų (prisiekusiųjų, tarėjų institucija) įteisinimas. Tokią galimybę garantavo 1990 m. priimtas teismų ir teisėjų statuso įstatymas Nr.XI-3684S. Tarėjų instituto panaikinimo aplinkybės aprašytos P. Ragausko ir kt. monografijoje „Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje“ (Justitia, Vilnius, 2016).
Joje rašoma: „Jis veikė nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Netgi senąją Konstituciją – Laikinąjį Pagrindinį įstatymą – pergyveno ir dar išliko daugiau nei dvejus metus galiojant dabartinei Konstitucijai. Įdomu tai, jog tarėjų institutas panaikintas iš esmės be jokių platesnių viešų diskusijų ir debatų. Žinoma, galima sakyti, kad diskutuoti nebuvo dėl ko – lėmė naujoji Konstitucija, kuri nepaliko pasirinkimo. Tačiau nesunku numatyti, kad referendumo metu dauguma piliečių nė neįtarė, kad, šalia kitų, sprendžiamas ir klausimas dėl tarėjų instituto panaikinimo. Ką ten piliečiai, jei net Seimas ir Vyriausybė (taip pat ir Teisingumo ministerija) su specializuotais teisiniais padaliniais tai „suvokė“ tik po poros metų. Vertinant taip lėtai vykusius pokyčius galima daryti prielaidą, jog konstituciniu lygmeniu tarėjų institutas panaikintas „atsitiktinai“, o tikint sąmokslo teorijomis netgi kelti versiją, kad kažkas tai padarė vogčiomis“.
„Vogčiomis“ pasiektas rezultatas sudarė prielaidą Lietuvai transformuotis iš teisinės į „teisminę“ valstybę. Logiška, kad toliau krypstama į „policinę“ (K. Girnius).
Lietuvos Sąjūdžio, taip pat velionio K. Čilinsko iniciatyva klausimas dėl teismų demokratizavimo grąžinant į juos visuomenės atstovus – tarėjus, buvo įtrauktas į Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą (toliau – Planas).
Planas patvirtintas Seimo nutarimu 2002 m. lapkričio 7 d. (Nr.IX-1185). Plano 14 skyriaus 2 skirsnyje „Dėl visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą“ numatytos priemonės ir terminai dėl tarėjų instituto įteisinimo Lietuvos teismų sistemoje. Tam buvo skirtos ir lėšos. Dalis – iš Jungtinių Tautų vystymo programos paramos fondo.
Tačiau Seimo nutarimas nebuvo vykdomas. Prieš jį pasisakė teisininkai profesionalai. Taip pat KT, nutardamas, kad nuo kitų valstybės valdžių teisminė valdžia skiriasi inter alia tuo, kad ji yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tad po KT nutarimo, norint įteisinti visuomenės atstovus teismuose, būtina keisti pagrindinį į statymą – Konstituciją.
Norėdami sutvarkyti chaosą Lietuvoje, privalome sutvarkyti įstatyminę bazę – atlikti visų nuo 1994 m. vasario 14 d. priimtų įstatymų patikrą. Tokiu būdu būtų inventorizuoti įstatymai, tarp jų – ir korupciniai. Žinoma, tai milžiniškas darbas, bet privalomas. Estijoje tai pastoviai atlieka Teisingumo Kancleris, turintis savo tarnybą, susidedančią iš 50 etatinių darbuotojų. Jo metinis biudžetas pagal 2016 m. valstybės biudžeto įstatymą sudarė 2 269 402 eurų.
Kita esminė darbo kryptis – ruoštis Konstitucijos pataisoms, t. y. grąžinti visuomenei tai, kas iš jos buvo atimta „vogčiomis“. Tam reikalui tikslinga Seime sudaryti komisiją, susidedančią iš Seimo narių ir visuomenės atstovų, Konstitucijos pataisoms ruošti. Tai sukels „profesionalų“, kurie laiko visuomenę nesubrendusia dalyvauti valstybės valdyme, reakciją. Mūsų reikalai būtų svarstomi Venecijos komisijoje. Bet Estija yra pavyzdys ES. Tai užkirstų kelią spekuliacijoms. Seimui sprendžiant šią problemą, visuomenė tikrai parodytų savo brandą.
Vykdant įstatyminės bazės sutvarkymą ir ruošiant Konstitucijos pataisų projektą Seimui iškils finansinė problema. Juk lėšos šiam reikalui nenumatytos. Bet išeitis yra. Tam gali būti panaudota dalis lėšų, skiriamų Nacionalinei Teismų Administracijai. Ši institucija daugybę metų finansuojama itin dosniai – 2017 metams skirta 11,665 mln. eurų (tokio dosnumo analogo niekur neteko matyti).
Atlikus minėtus veiksmus, reikės tautos referendumu įteisinti paruoštą Konstitucijos pakeitimo variantą. O šios Konstitucijos pataisos įgalintų spręsti valstybę žlugdančias problemas, nes žmonės, kaip suprantame, bėga ne iš sėkmingiausiai ekonomiškai augančios, bet iš chaoso, neteisybės, sovietinių valdžių valdomos šalies.