skrastas.lt
Šiauliuose viešėjęs filosofas, politologas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, „Vilniaus forumo“ atstovas profesorius Vytautas Radžvilas šiandieninę situaciją lygina su 1988 metais. Prieš tris dešimtmečius pradėjo byrėti pasaulinė komunizmo sistema, dabar byra pasaulinė neoliberalizmo sistema. V. Radžvilas konstatuoja: ES jau dabar de facto yra mirusi, o Lietuva pasitinka iššūkius neįtikėtinai nukraujavusi. Kiekvienas be rimtos priežasties išvažiavęs žmogus politologui yra visos Lietuvos praradimas.
Daug jausmo, mažai minties
V. Radžvilas knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatė trečiadienį Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre. Diskusijoje dalyvavo ir politologas Dovilas Petkus. Keliaudami po Lietuvą, politologai skleidžia visuomeninio judėjimo „Tautos forumas“ idėją.
Pasak V. Radžvilo, norint pakeisti situaciją Lietuvoje, reikia žmonių, kurie sugebėtų atsikelti nuo sofos ir nueiti prie Seimo ar Vyriausybės su prasmingais ir gerai apgalvotais reikalavimais. Todėl būtina kaupti politinę galią rimtiems veiksmams, o ne užsiiminėti politine alchemija.
Pasak D. Petkaus, susitikimų tikslas – sulaužyti sėkmės Lietuvos stereotipą: iš tiesų Lietuva yra netekusi milijono gyventojų.
Kita priežastis – V. Radžvilas yra daugiausiai apie Europos Sąjungą komentuojantis asmuo Lietuvoje. Europa sparčiai keičiasi, vyksta didžiulės transformacijos, bet politologai jaučia vienos nuomonės diktatą, diskusijos nebuvimą, cenzūrą.
„Lietuva pamažu bunda, atgyja viltis, kad paskutinę akimirką pavyks atsikvošėti ir išsigelbėti nuo laukiančios už kampo labai didelės bėdos – Lietuvos paprasčiausiai neliks. Nežinia kelintą kartą atsidūrėme ant nebūties slenksčio. Dabar nuo mūsų pačių priklauso, ar pavyks nuo jo nutolti ir išliksime, kaip tauta ir valstybė“, – sakė V. Radžvilas.
Knyga „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ kilo iš asmeniškos V. Radžvilo patirties.
Filosofas Sąjūdžio laikais buvo ne tik iniciatyvinės grupės narys, bet ir koordinavo rėmimo grupių steigimąsi visoje Lietuvoje. Nors dar 1988 metų rugpjūtį rėmimo grupės steigėsi sunkiai, į pirmus susitikimus ateidavo nedideli drąsuolių būreliai, spalio pabaigoje jau įvyko Steigiamasis suvažiavimas.
„Atrodytų, milžiniškas laimėjimas, bet tame suvažiavime aš pirmą kartą pajutau, kad kažkas yra ne taip. Tas „ne taip“ buvo salės elgesys. Pakakdavo kokiam nors delegatui ar kalbėtojui pasakyti skambią frazę, didžiulė salė stojasi ant kojų, audringos ovacijos. Aš irgi atsistojau, bet po ketvirto ar penkto karto to nebedariau, nes supratau, kad yra per daug jausmo ir per mažai minties.“
Pasak V. Radžvilo, tapo aiškūs du dalykai: pavyko per be galo trumpą laiką emociškai pažadinti tautą, bet 50 metų okupacijos padarė savo – sovietų imperija mėgino ištrinti tautos ir valstybės sąmonę iš atminties, perdirbinėjo į pavyzdingus piliečius.
V. Radžvilas sako, jog daugelis nustemba išgirdę, kad klausimas, ar esame tauta, yra atviras.
„Daug kas mano: jeigu žmonės kalba savo kalba, dainuoja dainas, turi savo vadinamąją kultūrą, jie yra tauta. Anaiptol. Socialiniai mokslai griežtai skiria etnosus ir tautybes nuo tikrų tautų. Tikra tauta pirmiausia yra ypatinga politinės organizacijos forma, – sakė politologas. – Mes tapome tauta nuo vyskupo M. Valančiaus projekto, kuris galutinę išraišką įgijo J. Basanavičiaus ir jo bendražygių įkvėptame tautiniame atgimime. Atėjo supratimas, kad esame ne šiaip lietuviakalbiai baudžiauninkėliai, bet galime būti tikra tauta, turėti savo valstybę. Jokia tauta nesukuria valstybės, jeigu neįgyja tam reikalingos tautinės ir politinės sąmonės.“
V. Radžvilas palygino: kurdai, katalonai nesukūrė savo valstybių.
Trapūs pamatai
Valstybės atkūrimas, pasak V. Radžvilo, buvo daug svarbesnio įvykio rezultatas: Sąjūdis bent dalį mūsų trumpam vėl buvo pavertęs tauta, turinčia kolektyvinę valią. Kai imperija byrėjo, mes žinojome, ko norime, ir ko siekiame.
„Atkūrėme valstybę laimingai susiklosčius aplinkybėms, bet tai buvo lengviausia darbo dalis. Esminis klausimas buvo, ar mes pajėgsime valstybę ne tik paskelbti, deklaruoti, o sukurti? Apie 1 milijonas išvykusių lietuvių reiškia, kad iš esmės tai nepavyko.“
Kad nepavyks, V. Radžvilas sako pajutęs jau Sąjūdžio suvažiavime, vėlesni įvykiai įsitikinimą tik sustiprino.
„Aš mačiau, kaip prieš pirmuosius rinkimus į sovietų deputatų suvažiavimą Maskvoje buvo žmonių, kurie ateidavo į Sąjūdį ir žengdami per slenkstį nusiimdavo kepurę. Bet reikėjo juos pamatyti, kai jie tapo tais deputatais. Mažai kas žino, kad 1989 metų vasarą Sąjūdis buvo baisioje krizėje, net iš esmės nevykdavo tarybos susirinkimai, nes deputatai nerasdavo laiko ateiti, nebūdavo kvorumo. Išgelbėjo geniali idėja – Baltijos kelias.“
V. Radžvilas sakė jau 1989 metų vasarą nutaręs, jog netaps, nors turėjo visas galimybes, atkuriamosios Aukščiausiosios Tarybos nariu.
„Pasirinkimas buvo labai paprastas: galėjau tapti Nepriklausomybės Akto signataru, bet po to nežinia, ką veikti, ir grumtis dėl išlikimo vadinamojoje politikoje, arba grįžti ir dirbti tai, ką sugebu, mokyti studentus ir rašyti knygas.“
Pasak V. Radžvilo, buvo matyti, kad Lietuvos valstybė statoma ant labai trapių pamatų.
Kad nebus saugu, V. Radžvilui tapo aišku dar 2001 metais, kai griuvo Niujorko dvyniai. Abejonių neliko po Rusijos ir Gruzijos karo, kurio metu Vakarų valstybės elgėsi „tiesiog niekingai“. Paskutinė abejonė išnyko po 2014 metų Rusijos ir Ukrainos karo.
„Jokių tvirtų saugumo garantijų neturime. Tai įrodyti be galo lengva. Jei mes būtume laikomi iš tiesų tvirtais ir gerbiamais NATO nariais, Baltijos šalyse stovėtų ne simboliniai batalionėliai, patruliuotų ne keli lėktuvai, o seniai būtų sutelktos rimtos pajėgos.“
Nepajėgiame susitelkti
Pasak V. Radžvilo, kriterijus, leidžiantis suprasti, kad valstybė yra tikra ir gyvybinga, yra demografinė dinamika. Lietuva pasitinka iššūkius neįtikėtinai nukraujavusi.
„Didžioji dalis visuomenės ir net valdantysis elitas neturi tautinės ir valstybinės sąmonės. Jei kalbi su piliečiu ir sakai, kad Lietuvoje blogai, jis gali atsakyti: tau vaidenasi? Pasižiūrėk, kaip sutvarkyti miestai, žmonės puikiausiai apsirengę, kiek mašinų. Mano atsakymas labai paprastas: pavažiuokite nuo Vilniaus centro 5 km į vietą, kuri vadinasi Vilniaus oro uostas ir pažiūrėkite, kas ten vyksta: lietuvaičių minios, kurios keliauja iš Lietuvos.“
V. Radžvilui kiekvienas be rimtos priežasties išvažiavęs žmogus yra visos Lietuvos praradimas.
„Norint taip mąstyti, reikia turėti tautinę sąmonę, kuri pakelia mąstymą į kitą suvokimo lygmenį, kurio esmė nieko nevertinti ir nematuoti savo asmenine gerove. Ištautinimas, išvalstybinimas tuo ir pasireiškia, kad nepajėgiame susitelkti, kad tesugebame rinktis individualaus išsigelbėjimo strategiją.“
Pasak V. Radžvilo, tuo Lietuva skiriasi nuo Vengrijos ir Lenkijos: šios šalys plūstamos dėl to, kad nenori būti išsivysčiusių Vakarų Europos šalių ekonomine kolonija – jų vyriausybės apmokestino užsienio bankus.
V. Radžvilas sako, kad per 50 metų Lietuvoje išsiugdytas vergo mentalitetas per dabartinius 30 metų tik sustiprėjo.
„Todėl nereikia stebėtis, kad nykstame, bet tai nereiškia, kad turime keikti tik valdžią. Lenkai, vengrai demonstruoja, turi tai, kas vadinama kolektyvine politine valia. Mūsų protesto formos: raudojimas virtuvėse arba anoniminiai komentarai portaluose.“
Nauja pertvarka
V. Radžvilo akimis, dabar sugrįžo 1988 metai. Laikotarpis, kai byrėjo pasaulinė komunizmo sistema. Dabar byra pasaulinė neoliberalizmo sistema. Jei pasaulinės komunizmo sistemos centras buvo Sovietų sąjunga, pasaulinės neoliberalizmo sistemos centras yra JAV.
Politiku, kuris paskelbė dabartinę pertvarką, V. Radžvilas įvardija D. Trumpą.
„Jis laikomas kvailiu, šmeižiamas. Nesakau, kad yra tobulybė, bet lygiai taip pat kadaise buvo puolamas M. Gorbačiovas. D. Trumpas panašiai, kaip kadaise M. Gorbačiovas, suprato, kad pasaulinės neoliberalios revoliucijos projektas, kurio varomoji jėga yra JAV, yra neįgyvendinamas. Pirmiausia todėl, kad atsirado tokie galios centrai, kaip Kinija, dar svarbesnė priežastis – JAV šito projekto negali pakelti dėl tų pačių priežasčių, kaip sovietai – neįstengia ekonomiškai.“
Pasak V. Radžvilo, šis perversmas sukėlė „neregėtą įsiūtį visuose globalistų sluoksniuose“. Europoje ryškėja tendencija nutraukti santykius su JAV.
„Papildomas veiksnys – visoje Europoje prasidėjo tai, kas vyko devintajame dešimtmetyje pas mus, pakilo tautinio valstybinio išsivadavimo banga. Vadinamųjų populistų pergalės Europoje reiškia, kad atsirado Sąjūdžio analogai, kurie pasakė, kad ES, kaip globalistinis projektas, kuris tarnauja atitinkamai transnacionalinėms korporacijoms, mums nereikalingas.“
Pasak V. Radžvilo „radikali dešinė“ yra ne politologinė savoka, o etiketė. Radikalų, ekstremistų etiketės buvo klijuojamos ir sąjūdiečiams.
Nepagražinta diagnozė
V. Radžvilas konstatuoja: ES jau dabar de facto yra mirusi. Palyginimui pateikia Sovietų sąjungos pavyzdį: po pučo Maskvoje nieko ypatingo nebevyko, nes valstybė buvo mirusi dvasiškai ir politiškai. Su Europa, jo nuomone, vyksta tas pats ir spartėjančiu greičiu: rinkimai Švedijoje, lapkričio 11 dienos Lenkijos referendumas.
„Esmė – Lenkijos įstatymų viršenybė prieš ES. Šitą jau matėme, kai 1988 metais estai pirmieji pasakė, kad Estijos įstatymai yra viršesni už Sovietų sąjungos. Jei esi politologas, supranti, kad tai yra pabaiga.“
Blogėjant ES viršūnių ir Amerikos santykiams, V. Radžvilas įžvelgia desperatiškų mėginimų išsigelbėti galimybę.
„Todėl virš mūsų pakibo nauja grėsmė, kurią vaizdžiai įvardysiu Merkel-Putino paktas. Formuojasi Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašis, o tai reiškia, kad neišvengiamas geopolitinių įtakos zonų persiskirstymas. Tai reiškia, kad valandomis Lietuvoje didėja tikimybė, kad būsime grąžinti į Rusijos įtakos zoną, nebūtinai tiesioginės okupacijos forma.“
V. Radžvilas numato, kad greičiausiai bent pirmuoju laikotarpiu Lietuvoje turės būti Rusijai draugiška vyriausybė, burnojantys prieš Rytų kaimyną bus nutildyti. Ar tai baigsis tiesiogine aneksija, ar ne, priklausys nuo to, kaip klostysis ES reikalai – dabar galima tik spėlioti.
„Kiekvienu atveju mes atsiduriame pilkojoje zonoje. Šitame kontekste reikia suprasti ir vyksiančius Prezidento rinkimus. Vyksta intensyvios paieškos tokio Prezidento, kuris šitą paktą palaimintų neprieštaraudamas. Turėkite tai galvoje“, – įspėjo V. Radžvilas.
Jis atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinės ES pagrindiniai politiniai veikėjai yra eurokomunistai. Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manueliui Barroso buvo Portugalijos kompartijos lyderis, Europos užsienio reikalų ministrė Federica Mogherini – Italijos komunistinio jaunimo lygos, Italijos „komsomolo“, pirmoji sekretorė.
Paklaustas, ar ne per daug pesimizmo, V. Radžvilas sakė, kad profesionalus politologas turi dirbti savo darbą taip, kaip tai daro gydytojas, nepagražinti diagnozės.
„Pagal ekonominius, socialinius išsivystymo parametrus, emigracijos mastus, mes esame ES lyderiais blogąja šio žodžio prasme. Tai yra šaltas, sausas faktas.“
Pasak V. Radžvilo, tai, kad verslininkai masiškai įsiveža darbo jėgą, rodo, kad esame išmirštanti vIsmenė. Problemos sprendimą tokiu būdu politologas vadina M. Suslovo planu: Lietuva bus, bet be lietuvių.
Parengė Živilė Kavaliauskaitė.
„Šiaulių kraštas“