Veidaknygė
Nesuprantu, kodėl valstybė taip pat netraktuoja Vanagaitės, Zurofo, Gochino ir kitų ne tiek jau ir mažai asmenų, viešai ir sistemingai šmeižiančių Lietuvos laisvės kovų dalyvius, žuvusius už Lietuvos laisvę. Primenu, kad kalbame ne tik apie kažkam (ne man) kontraversiškų Noreikos ar Škirpos, o, regis, niekam abejonių nekeliančių Ramanausko-Vanago arba Lukšos-Daumanto atminimui Holokausto dėmę metančius asmenis.
Kaip valstybė niekaip nesugebame suprasti, kad istorinė atmintis, ypač laisvės kovų atmintis, yra to paties karo frontas, kuriame yra be skrupulų kariaujama. Kremlius kariauja, skelbia mūsų rezistenciją buvus fašistine, nacistine ar tiesiog banditais, kriminaliniais nusikaltėliais, bet mes net kariuomenės struktūroms aiškiai sakant, kad tai karas ir sąmoningas Lietuvos tarptautinis diskreditavimas, niekaip nepradedame to traktuoti atitinkamai, o kaip maži vaikai į visus šmeižtus žiūrime rimtai, vis iš naujo svarstome išspręstus klausimus, ieškome krislo savo aky, kur tik Kremlius tiesiogiai ar per gudriai parinktus tarpininkus parodo.
Nekovodamas nelaimėsi. Mirusieji tikrai neapsigins, bet jų asmenyje ir visa valstybė neapsigina.