Pažadu: kuriam laikui tai paskutinis mano įrašas apie istorinę atmintį. Bet šitą istorijos puslapį prisiminti būtina. Nebus smagu, bet perskaitykim iki galo – bent tiek kankiniams esame skolingi.
1941 metų birželio 24–25 dienomis Telšiuose kalintus politinius kalinius bolševikai išvežė į Rainių miškelį ir ten nukankino. Ne šiaip išžudė, kuo tiek baisimasi kitais atvejais. Ne. Nukankino. 76 žmones. Nukankino taip, kad nenublanktų prieš jokį bjauriausios beskonybės šių dienų siaubo filmą. Tik čia viskas buvo tikra. Plačiau tų dienų laikraščio iškarpoje (tai tapo įmanoma, nes iškart po to pasikeitė valdžia).
Bet ypač norisi pasidalinti gabaliuku vieno iš vos kelių Rainius išgyvenusiųjų, Jono Šapalo, liudijimo:
„Iš kalinių atrinko pirmus 10 asmenų ir sustatė miško aikštelėje.
Į tą pirmųjų dešimties tarpą pakliuvo mokytojas Kuzminskas, pašto viršininkas Korza bei Tverų viršaitis Jonas Jakštas, kitų nepažinojau. Mes galvojome, kad taip prasidės šaudymas. Be to, tuo metu įjungė visų mašinų variklius ir buvo nemažas triukšmas.
Tačiau niekas nešaudė, o tik prie kiekvieno iš dešimties asmenų priėjo iš priekio po du ar tris NKVD darbuotojus ir vienas stovėjo už nugaros, kuris laikė kalinį. Be to, kalinys ir taip negalėjo pasipriešinti, nes jam buvo užpakalyje surištos rankos.
Prasidėjo klaikus kalinių riksmas, aš pasibaisėjau, nes pamačiau, kad iš priekio stovintys NKVD darbuotojai peiliu pjauna tų dešimties asmenų liežuvius ir nutraukę kelnes, pjauna lytinius organus. Žmonės nežmoniškai raitėsi ir klykė. Ar po to jie numirdavo, aš nežinau, tik dar mačiau, kaip kareiviai buožėmis jiems suduodavo per galvą, matyt, pribaigdavo.
Nė vienas iš tos dešimties nebuvo nušautas. Kiti kaliniai, tame tarpe ir aš, stovėjome už nugarų ir matėme. Pasibaisėję vaizdu kaip ir kiti mes puolėme bėgti į visas puses, nes buvo naktis. Tačiau tai buvo sunku padaryti, nes aplink buvo NKVD darbuotojai, o be to, rankos buvo surištos. Mačiau kaip kareivis su šautuvo buože sudavė vienam iš kalinių, kurio pavardės aš nežinau”.
Visas liudijimas ČIA.
Jonas Šapalas tą naktį pabėgo, išgyveno visas okupacijas ir jau Sąjūdžio metais paliudijo viską, ką matęs. Bet šis jo matytas fragmentas buvo tik nuosaiki pradžia to, kas tą naktį tame miške padaryta. Likusi dalis apžvelgta pridėtame laikraštyje.
Ne taip siaubingai, bet panašūs dalykai tą kruviną birželį dėjosi visoje Lietuvoje. Kaip po tokio birželio žmonės gyveno, jautėsi, kaip liko žmonėmis visa tai žinodami (o žinojo), ne taip ir lengva įsivaizduoti.
Na, ir pabaigai – Dievas buvo mums gailestingas bent tiek, kad žinome ne vieno Rainių budelio pavardes. Kai kurios labai garsios net ir tarp nesidominčiųjų istorija. Bet perskaitykim visas, žinojimas irgi yra teisingumo forma, nors dauguma jų žemiško teisingumo ir nepatyrė:
Motlas Šeras, Irma Šeras, Domas Rocius, Chaimas Gylys, Petras Raslanas, Nachmanas Dušanskis, Moisiejus Žabunskas, Gutmanas, Antanas Vaitkus, Heimanas, Karietka, Žalimas, Pocevičius, Kompaniec, M. Čvanovas, A. Galkinas, J. Jakovlevas, N. Jeninas, J. Jurgaitis, Kazijevas, Kovaliovas, P. Lapinskas, P. Liepa, A. Minkevičius, Piotras Morozovas, S. Novikovas, Pašinas, Pašninas, Petriakovas, Petrušenka, Popovas, Pračko, Kazys Repšas, Aleksandras Romaščenka, Daniilas Švarcmanas.
