2012

Vytautas Budnikas

Šiandienos mūsų visuomenę kamuojantis nepasitenkinimas teisėtvarka, valstybės teisine sistema verčia manyti, kad žmonės neturi nei lygių teisių, nei vienodų galimybių, jaučiasi socialiai nesaugūs ir nusivylę savo valstybe. Šį nusivylimą patvirtina masinė piliečių emigracija – iš Lietuvos jau emigravo daugiau kaip 700 tūkst. piliečių.

Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia, jog aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.). Tiek per išrinktus atstovus, tiek ir tiesiogiai  Konstitucija garantuoja Lietuvos piliečiams teisę dalyvauti valdant savo šalį (33 str.). Konstitucija piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei tik šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucija taip pat garantuoja, jog prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir negalima teikti privilegijų įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 str.), o svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 str.). Taigi šalies pagrindiniame įstatyme yra įtvirtintos svarbiausios nuostatos, užtikrinančios piliečių lygiateisiškumą, demokratinės valstybės raidą ir tautos gyvybingumą. Jos leidžia žmonėms kurti savo valstybę ir pilietinę visuomenę.

Bet realiame gyvenime yra kitaip. Visuomenę kamuojantis nepasitenkinimas teisėtvarka, valstybės teisine sistema verčia manyti, kad žmonės neturi nei lygių teisių, nei vienodų galimybių, jaučiasi socialiai nesaugūs ir nusivylę savo valstybe. Šį nusivylimą patvirtina masinė piliečių emigracija – iš Lietuvos jau emigravo daugiau kaip 700 tūkst. piliečių.

Nedemokratiški įstatymai

Esminė žmonių nepasitenkinimo priežastis ta, kad piliečiai realiai negali realizuoti svarbiausių savo konstitucinių teisių ir tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme. Ką nors pakeisti jie taip pat negali, nes Konstitucijos 9 str. įtvirtinta teisė inicijuoti referendumą surinkus 300 tūkst. iniciatorių parašų dėl žymaus gyventojų skaičiaus sumažėjimo praktiškai tapo neįgyvendinama.

Šalies rinkimų įstatymų analizė rodo, kad šiuo metu visi valstybės valdymo svertai yra sutelkti išskirtinai politinių partijų rankose. Konstitucijos 35 straipsnis piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei tik šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Taigi Konstitucijoje nėra jokių diskriminacijos apraiškų nei piliečių, nei jų organizacijų atžvilgiu. Diskriminacija atsiranda Europos Parlamento, Seimo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose, kurie politinėms partijoms suteikia išskirtines galias. Pvz., Europos Parlamento, LR seimo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai suteikia teisę siūlyti (kelti) kandidatus tik partijoms. Politinei partijai suteikta teisė kelti nebūtinai savo partijos narį – ji gali kelti ir kitos partijos atstovą ar nepartinį asmenį. Rinkimuose į vietos savivaldos tarybas politinė partija gali siūlyti savo kandidatą ir neturėdama nė vieno nario konkrečiame regione. Nė vienai kitai organizacijai tokia teisė nesuteikta, – konkrečios savivaldybės bendruomenė pagal minėtą įstatymą savo kandidato siūlyti negali, nors būtent ji geriausiai pažįsta ir gali atrinkti tinkamiausius žmones.

Visą straipsnį skaityti:
http://www.demokratija.eu/index.php/ndj-pranesimai/item/6-konstitucines-teises-riboja-istatymai

ekspertai.eu

D. Kedžio kelionė per Europą pirmyn – atgal

Pirmąją klausimų ciklo dalį skelbėme ČIA.

Vienas didžiausių Ispanijos dienraščių „El Pais“ 2010 metų balandžio 8 dieną paskelbė, jog Drąsius Kedys buvo pastebėtas Viduržemio jūros pakrantėje, Valensijos-Mursijos regione.
Taip pat buvo teigiama, jog D. Kedys palaikė ryšius su galimais bendrininkais, kurie galėjo būti apsistoję pietinėje šalies dalyje, Kosta del Sol.
Dienraštis pateikė ir ieškomo D. Kedžio portretą. „D. Kedys yra 180 cm ūgio, atletiško kūno sudėjimo ir gali keisti savo išvaizdą. Tai vyras, kuris gali būti ginkluotas, fiziškai gerai pasiruošęs“, – rašė „El Pais“.

Ispanijos policija prašė piliečių atsiliepti, jei pastebėtų ieškomą Lietuvos pilietį, ir nurodė telefonų numerius.

160 Lietuvos menininkų, mokslininkų ir neabejingų piliečių gruodžio 12 dieną viešu laišku kreipėsi į paskirtąjį premjerą, Socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių, ragindami jį sustabdyti partijos draugo, Druskininkų mero Ričardo Malinausko vandalizmą.

Lietuvos kultūros bendruomenę sukrėtė ir papiktino barbariška Socialdemokratų partijos vicepirmininko R. Malinausko savivalė: šių metų liepos 3–4 dienomis, merui įsakius, Druskininkų centre buvo sunaikinta Atgimimo metais dailininko Antano Balkės sukurta čiurlioniškos kompozicijos skulptūra „Legenda“. Taip meras R. Malinauskas keršijo buvusiam miesto vyriausiajam dailininkui A. Balkei už Druskininkų paveldo gynimą. Menininkui iki šiol neleidžiama net pamatyti savo kūrinio liekanų. Pirmąkart atkurtoje valstybėje valdžia, nepaisydama dailininkų ir visuomenės protestų, ciniškai demonstruodama piliečiams brutalią jėgą, sunaikino Atgimimo laikų meno kūrinį.

„Tai gėdingas, atkurtoje Lietuvos Respublikoje precedento neturintis valdžios vandalizmo aktas, kuriuo Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Ričardas Malinauskas paniekino Druskininkų bendruomenę ir Lietuvos visuomenę, išsityčiojo iš šalies menininkų, jų kūrybos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimo“, – rašo laiške premjerui Lietuvos kultūros žmonės. Jie ragina A. Butkevičių „imtis visų priemonių, kad R. Malinauskas nedelsiant viešai atsiprašytų skulptoriaus Antano Balkės, Lietuvos menininkų bei visuomenės ir kuo greičiau atkurtų sunaikintą meno kūrinį“.

„Jūsų partijos kolegos akiplėšiškas vandalizmas privalo būti pasmerktas ir sustabdytas, o Lietuvos kultūrai padaryta žala atlyginta“, – teigiama premjerui.

Laisvųjų menininkų inicijuotą viešą laišką kartu su kitais piliečiais pasirašė žinomi skulptoriai Joana Noreikaitė, Gediminas Karalius, Arūnas Sakalauskas, Romas Kvintas, Kęstutis Musteikis, Algirdas Kuzma, Arvydas Ališanka, kompozitorius Feliksas Bajoras, muzikologas prof. Vytautas Landsbergis, kunigas Arūnas Peškaitis OFM, rašytojai Liudvikas Jakimavičius, Valdas Papievis, mokslininkai prof. Arvydas Janulaitis, prof. Vytautas Daujotis, prof. Antanas Kulakauskas, prof. Donatas Stakišaitis, disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, kultūros istorikai Sigitas Narbutas, Darius Kuolys, Seimo nariai Naglis Puteikis, Aurelija Stancikienė, Liutauras Kazlavickas, pilietinio portalo Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė.

Visas kreipimosi tekstas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/viesas-laisvuju-menininku-ir-pilieciu-laiskas-paskirtajam-ministrui-pirmini

Nuo eilinio Joniškio policininko iki vidaus tarnybos generolo ir Riterio kryžiaus ordino „Už nuopelnus Lietuvai“, nuo mažų vagysčių iki pavojingiausių nusikaltėlių grupuočių, tokių kaip „daktarai“ ar „tulpiniai“, išaiškinimo, nuo sėkmingai dirbusio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo iki Prezidentės ir Vidaus reikalų ministro nemalonės ir neteisėto, kaip praėjusią savaitę nustatė teismas, atleidimo su „vilko“ bilietu. Taip kito šiandienio „Bernardinai.lt“ pašnekovo, 43 metų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus biografija.

Biografija žmogaus, kuris išdrįso tirti aukštų pareigūnų neteisėtus praturtėjimus, dėl kurio netikėto atleidimo iš darbo šių metų pavasarį vos nesugriuvo Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ir dėl kurio kelias kadencijas buvusi parlamentinė partija – Liberalų ir centro sąjunga šį rudenį nebepateko į Seimą.

Vienintelė valstybinė institucija, šį pavasarį tvirtai ir atkakliai gynusi Jus nuo neteisėto atleidimo iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų, buvo Seimo Antikorupcijos komisija. Gražus gyvenimo paradoksas – po pusmečio Jūs, generole, ne tik tampate Seimo nariu, bet ir pradedate vadovauti šiai komisijai. Ar galėjote apie tai pasvajoti, kokie pirmi įspūdžiai Seime, kokie planai?

Sunku pasakyti, ar tai sutapimas, ar tai mano pažiūrų ir įsitikinimų pasekmė. Niekada nebuvau abejingas savo valstybės ateičiai, todėl domėjausi ir politika. Kita vertus, labai myliu savo gimtinę – Joniškį, savo karjeros pradžios miestą, kur iki šiol gana dažnai lankydavausi, kalbėdavau su žmonėmis gatvėse, pirkdavau medų turguje ir nuolat girdėdavau raginimą sugrįžti į tėviškę. Per Seimo rinkimus balsuodami už mane joniškiečiai ir pakruojiečiai tam tikra prasme pagaliau susigrąžino mane iš Vilniaus: dabar kiekvieną penktadienį vykstu į Pakruojį, po to – į Joniškį, iš kur grįžtu tik pirmadieniais. O kad patekau į Antikorupcijos komisiją ir buvau vienbalsiai išrinktas jos pirmininku, manau, lėmė mano profesinė patirtis kovojant su politine ar kitokia korupcija.

Darbą komisijoje jau esu gerai apmąstęs – štai pirmieji rezultatai (rodo į stambų pluoštą dokumentų – red.). Komisijos darbą bandysiu pasukti sistemine kryptimi, stengsiuosi, kad mūsų kai kas piktybiškai neužmėtytų smulkmenomis, į kurias įklimptume ir nepastebėtume esminių procesų. Sieksiu, kad mes, kaip parlamentinės kontrolės institutas, glaudžiai bendradarbiautume su Specialiųjų tyrimų tarnyba, todėl į pirmąjį darbinį posėdį ir kvietėmės būtent šios tarnybos vadovybę.

Visą straipsnį skaitykite:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-13-savaites-pokalbis-vitalijus-gailius-tautos-atstovu-negali-varzyti-nematomi-asmenys/92179

Kastytis Braziulis

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) generolas V. Gailius nekaltas – pasakė Vilniaus apygardos administracinio teismo trijų teisėjų taryba. Teisėjai panaikino buvusio VRM ministro liberalcentristo R. Palaičio įsakymus dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija atėmimo ir dėl atleidimo iš darbo. Teisingumas triumfavo. Aišku, tai dar ne pabaiga. VRM ministras (jau buvęs) liberalcentristas A. Melianas, padedamas Valstybės saugumo departamento faktinio vadovo, apskundė teismo nuosprendį aukštesnei instancijai.

Saugumiečiai autobusiukais veš liudytojus liudyti prieš generolą. Pristatys teisėjams begalę neva slaptų dokumentų. Bandys įrodyti, kad generolas yra neteisus, kad jis yra nepatikimas ir nelojalus Lietuvos valstybei. Tačiau tai jau nesvarbu. Svarbu tai, kad teisėjai nepabūgo, išnagrinėjo bylą objektyviai, nešališkai ir priėmė teigiamą sprendimą.

Buvęs VRM ministras R.Palaitis atėmė leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija iš FNTT vadovo generolo V. Gailiaus remdamasis Valstybės saugumo departamento pateikta motyvuota pažyma. Įdomu būtų paskaityti, kas ten yra parašyta. Pažyma yra įslaptinta ir nevieša. Tačiau pagal liberalcentristo R.Palaičio ir jo partijos vadovo A.Čapliko pasisakymus galima spėti, kad pagrindas atimti leidimą dirbti su įspaltinta informacija buvo generolo V. Gailiaus asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Jūs tik pagalvokite – netinkamas dėl asmeninių ir dalykinių savybių. Šios savybės formuojasi ir yra įgyjamos per ilgą laiką. Jos neatsiranda iš niekur. Jos neišnyksta netikėtai. Tai kaip asmuo Gailius galėjo gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, kai darbinosi policijoje, kai kilo karjeros laiptais, kai buvo skiriamas FNTT vadovu? Kur tuomet buvo Valstybės saugumo departamentas? Kodėl jis neprieštaravo? Kodėl tylėjo?

FNTT vadovų neteisėtas atleidimas iš darbo atskleidė ir išryškino dvi problemas. Tai didelės problemos. Jas reikia spręsti nedelsiant, nes vėliau šalį valdysime ne mes, o kažkas kitas.

Pirma problema. Valstybės paslapčių ir tarnybos įstatymas apibendrintai ir neaiškiai kalba apie pagrindus, kam išduoti leidimą. Paliekamos galimybės įvairioms interpretacijoms. Kas stipresnis ir galingesnis, tas teisus.

Skaitykite daugiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/15070510/Ka.atskleide.FNTT.vadovu.atleidimo.skandalas.=2012-12-12_10-07/#ixzz2EunFCAuL

Gruodžio 13-ąją, ketvirtadienį, 19 val. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje renkasi Lietuvos Sąrašo įsteigtas Tiesos.lt klubas.

Susirinkę mokslo, kultūros, politikos žmonės ir visuomenininkai diskutuos tema „Kaip priešinsimės valstybės užvaldymui?“.

Klubo svečiai – LR Seimo nariai Vitalijus Gailius, Povilas Urbšys ir Naglis Puteikis.

Tiesos.lt siūlo paties autoriaus papildytą pranešimą, skaitytą gruodžio 6 dieną Vilniaus universitete.

Lauksime Jūsų atsiliepimų, kokių vertybių pagrindu galėtų vienytis įvairių politinių pažiūrų Tautos ir Valstybės ateičiai neabejingi Lietuvos piliečiai.

Kalbėsiu tezėmis, nesistengdamas per daug išsiplėsti, nesistengdamas daugelio dalykų išsamiai pagrindinėti, nes tų kalbų yra labai daug. Ir, kaip rodo mano patirtis, net su šviesiais žmonėmis susitinki dešimt kartų, dešimt kartų susitari dėl to paties, kad reikia daryti tą ir tą, bet susitikus vienuoliktą kartą ir paklausus: tai kaip vis dėlto reikėtų ką nors keisti, atsakymas būna tas pats: reikia ieškoti ir surasti sąžiningų ir dorų žmonių, kurie užimtų valstybės postus ir t. t. Mes dvidešimt metų matome, kaip sąžiningi, dori žmonės užima visokius postus, ir Lietuva rieda tais pačiai bėgiais, kuriais pastaruosius 20 metų ir riedėjo.

Tad pirmas dalykas – politinis veiksmas. Daug kalbų apie tai, kad norint kažkaip įveiksminti visuomenininkus, kultūrininkus, reikia jiems vienaip ar kitaip susiburti. Neabejotinai būtų gerai, kad žmonės susiburtų, – jei į gatves išeitų 10 000, tai jau būtų šioks toks rezultatas, o jeigu 50 000… Kadangi taip nevyksta, kalbama, kad reikia rimčiau vienytis, t. y. iš pradžių susitarti dėl tam tikrų vertybių, tam tikrų pagrindų ir tam tikrų ideologijų… Kalbos apie vertybes neabejotinai reikalingos, reikalingi ir išsiaiškinimai. Kaip ir žmonėms susitikus reikia daug žiūrėti į akis ir tik po to žingsnis po žingsnio artėji vienas prie kito… Tačiau politiniam veiksmui kartais tų kalbų būna per daug arba jos net nereikalingai ryja energiją ir laiką. Na, sakykime, esame šioje patalpoje. Jeigu kokie penki stiprūs vaikinai nutartume, kad galbūt reikėtų tą patalpą griauti, nes geriau išryškėtų pastato architektūrinė sąranga, visai nesvarbu, ar vienas būtų murzininkas, o kitas paksistas ar dar kas nors – mes galime šį veiksmą atlikti, dėl jo susitarti.

Žodis mylimiems tautiečiams

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Trečiąją straipsnio dalį rasite ČIA.

Autonomiška laisvė

Bet ką reiškia kalbėti apie laisvę ir lygybę? Jeigu žmonės nėra laisvi ir lygūs iš prigimties, vadinasi, nėra specifinės žmogaus esmės, kuri galėtų būti lygybės ir laisvės šaltinis ir pateisinimas. Lygybė išplaukia iš specifinės sąvokos autonomiška laisvė. Autonomiška laisvė yra analogiška formaliai galvosenai. Formalios struktūros nėra susijusios su jokiomis priežastimis, ar jos būtų medžiaginės, ar psichologinės, bet išplaukia iš laisvai postuluojamų principų. Jei principai, taisyklės nėra išvedamos iš priežasčių, tada kiekvienas žmogus, kaip besąlygiškas taisyklių šaltinis, yra lygus kitiems. Kitaip tariant, nesant esminių prielaidų, kurios sudarytų ontologinius pagrindus žmogaus sprendimui apie save ir kitus, visi sprendimai turi būti grindžiami individų autonomiškai nustatytomis taisyklėmis. Tokie autonomiški individai yra lygūs. Kiekvienas yra lygiateisis taisyklių kūrėjas. Norint turėti bendras taisykles, jas reikia sukurti ir aptarti viešoje politinėje erdvėje. Kiekvienas asmuo, norintis išlaikyti savo autonomiją ir lygybę, turi siūlyti bendras taisykles. Demokratinė bendruomenė vadovaujasi principu, kad vienintelis taisyklių šaltinis yra viešai aptarti ir priimti įstatymai.

Siūlome paklausyti kultūrologo Vytauto Rubavičiaus pranešimo „Lietuvos politinė sistema kaip egzistencinės grėsmės veiksnys“, skaityto gruodžio 6 dieną Vilniaus universitete.

Lauksime Jūsų atsiliepimų, kokių vertybių pagrindu galėtų vienytis įvairių politinių pažiūrų Tautos ir Valstybės ateičiai neabejingi Lietuvos piliečiai.