2016

Profesorius Vytautas Daujotis: Degradavo ne tik kaimas, bet ir valdžia

Komentarų: 9 / Autorius /

Jaunius Pocius | „Respublikos“ žurnalistas

Jeigu kas nors būtų parašęs filmo scenarijų, analogišką Saviečių tragedijai, tikriausiai būtų pavadintas nevykėliu fantazuotoju. Jau po žudynių Kražiuose, regis, turėjome atsakyti sau, jog nusirista iki to, kad toliau eiti nebėra kur. Bet įvyko. Ir mes jau nebegalime būti ramūs, kad vieną dieną kur nors neprasiverš dar didesnis pūlinys.

Dėl tėvo nužudytų vaikų jau, ko gero, išsakytos visos nuomonės ir apkaltintas kiekvienas gyvas nuo – iki. O protingiausi visažiniai kritikai priėjo prie išvados, kad kaltę turime prisiimti mes visi. Ko gero, pirmą kartą taip gausiai buvo mestas kaltinimas ne konkrečioms institucijoms, o negaluojančiai visuomenei. Ir niekas nedrįso tuo suabejoti, kad mes ne tokie. Ką ir kalbėti, tai turėtų būti malonu girdėti valdžioje ir prie jos esantiesiems. Tik toks solidarizavimasis kažin ar ką iš esmės pakeis. Nes bene blaiviausiai šiandien skambanti pastaba, kad Saviečiai – tai atpildas už valdžios pamirštus regionus, – negirdima.

Apie tai, kas nutikę provincijai, ką reikėtų daryti, kaip gelbėti prasigėrusį kaimą, kuriame tvinksta didžiausi pūliniai, „Respublika“ kalbasi su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

Vilniaus forumas: geopolitinių grėsmių akivaizdoje privalome vėl tapti susitelkusia politine tauta

Komentarų: 14 / Autorius /

Šiandien Lietuvos nacionaliniame muziejuje įvyko Vilniaus forumas tema „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“. Forume susirinkę pilietiškai aktyvūs kultūros, mokslo ir verslo atstovai aptarė galimą visuomenės ir tautos vaidmenį Lietuvai XXI a. pradžioje susidūrus su naujai iškilusiais egzistenciniais išlikimo iššūkiais. Tiesioginiu akstinu surengti forumą tapo pilietiškas susirūpinimas, jog pasaulyje didėjant geopolitinei sumaiščiai ir iš jos kylančioms grėsmėms valstybei, Lietuvoje tvyro susvetimėjimas ir nepasitikėjimas tarp valdžios ir piliečių. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mastai yra vieni didžiausių ES, o lietuviai yra viena sparčiausiai emigruojančių ir nykstančių Europos tautų. Nebekontroliuojamai suverenumą prarandanti Lietuvos valstybė yra periferinis ES kraštas, kurio dabar turimos partnerių suteiktos saugumo garantijos nėra besąlygiškai tvirtos.

Liudvikas Jakimavičius. Dėl ilgesio

Komentarų: 24 / Autorius /

Anksčiau nesupratau, kodėl mane taip traukia kelionės į užsienį ir nenumaldomas noras pabėgti kuo toliau nuo namų. Vis mėgindavau pats save apgaudinėti, gal tas alkis yra išlikęs iš geležinės uždangos laikų, kai pasaulio geografinis žemėlapis buvo padalytas tarytum į du – raudona spalva nudažytą kalėjimo lopą – ir kitomis spalvomis – laisvės ar pusiau laisvės teritoriją. Ir kai pagaliau sienos griuvo, tas alkis niekur nedingo, nors pradėjau jau kitaip motyvuoti, kodėl perku į lėktuvą bilietus, kodėl vis dažniau aptinku save kraunantį lagaminą.

Iš propagandos frontų. Nerijus Mačiulis skelbia pergalę prieš skurdą

Komentarų: 12 / Autorius /

„Swedbank“ banko analitikas ir propagandistas Nerijus Mačiulis vakar paskelbė, jog Lietuvoje pasiekta pergalė prieš skurdą. Anot Mačiulio, „Vertinant pasaulinio skurdo lygį, dažniausiai užbrėžiama aiški materialinės gerovės kartelė – ne mažiau kaip 2 JAV doleriai per dieną. Pagal tokį kriterijų Lietuvoje skurstančių beveik nėra.“ Skaičiuojant pagal „Eurostat“ metodiką, anot Mačiulio, irgi viskas puiku: skurstančių – tik 13,6 %, o tai tik 4% daugiau už ES vidurkį.

„Šunsnukiu“ išvadintas Seimo narys nenusileis: aš ne kunigas, kad atleisčiau

Komentarų: 51 / Autorius /

Gytis Pankūnas | tv3.lt

Vilniaus miesto apylinkės teismas ketvirtadienį atvertė ketverių metų senumo baudžiamąją bylą, kurioje Vievio gyventojas, buvęs karys savanoris Kęstutis Dringelis kaltinamas Seimo nario, konservatoriaus Stasio Šedbaro įžeidimu – parlamentarą jis išvadino „šunsnukiu“.

Nepaisant to, kad byla pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 290 straipsnį, tai yra dėl valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas, pradėta dar 2012 m., teismui pirmą posėdį surengti pavyko tik šiemet.

Į teismą atvyko parlamentaras S. Šedbaras, tuo metu kaltinamasis Vievio gyventojas K. Dringelis į posėdį buvo atvesdintas policijos, mat anksčiau kvietimus atvykti į teismą ignoruodavo.

Kastytis Braziulis. Kodėl Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė meluoja?

Komentarų: 36 / Autorius /

2016 m. sausio 4 dieną prezidentė D.Grybauskaitė teigė: „Manyčiau, kad galėtų būti įsteigta institucija, kaip pavyzdžiui vaikų teisės apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai ir teikti metodologinę pagalbą, bet tuo pačiu ir kontroliuoti“.

2016 m. sausio 7 dieną prezidentė sakė: „Ar aš pasakiau naujos institucijos žodį? Aš pasakiau naujos funkcijos, inspekcinės ir šitą funkciją gali perimti bet kuri institucija, kuri jau dabar yra sukurta“.

Melagystė akivaizdi. Kaip jūs manote, dėl kokių priežasčių prezidentė meluoja?

Barbora Kirkilaitė. Ar liko dar kas šventa?

Komentarų: 27 / Autorius /

Sukrečia Lietuvą kokia nors baisi, nežmoniška nelaimė ir tuojau ar po šventinių dienų išsirikiuoja visas valdžios elitinių biurokratų paradas ir vertina situaciją: prezidentė, Seimo pirmininkė, premjeras, partijų vadukai vienas už kitą reikšmingesniais veidais kartoja, kad reikia susirūpinti, spręsti problemas, taisyti situaciją ir t.t., ir pan.

Mantas Adomėnas Vladimirui Laučiui: Kada ir kaip mes tapome bejėgiška tauta?

Komentarų: 19 / Autorius /

Be komentarų.

Mantas Adomėnas. „Prarastosios kartos“ užrašai. Atviras laiškas V. Laučiui

Delfi.lt

Mielas bičiuli Vladimirai,

rašau besibaigiant 2015-iesiems, kurie žymėjo ketvirtį amžiaus atgautoje nepriklausomoje valstybėje. Brandinau šiuos pasvarstymus beveik nuo metų pradžios, kai vienas jaunyvas konservatorius, pristatinėdamas sociologinių tyrimų rezultatus, mestelėjo, kad 1970–1979 metais gimusieji yra „prarastoji karta“, subrendusi Sovietijoje ir nepajėgusi iki galo priimti nepriklausomos Lietuvos tikrovės.

Rašau Pačiam, kadangi esi šios kartos atstovas, kaip ir aš pats.

Praėjo 25-eri metai, kai gyvename laisvoje valstybėje, ir tai laiko tarpsnis, kuris tradiciškai istorijoje žymi kartų kaitą. Dabar Lietuvoje irgi daug svarstančių, kad valstybės gyvenime kartos turi keistis, kad senąją „nomenklatūrinę“ kartą turi pakeisti jaunoji karta. Tas pokytis įsivaizduojamas taip, kad mūsų karta tiesiog peršokama – kaip nepatogus laiptelis. Esame per jauni priklausyti „senajai“ kartai, mus nuo jos skiria suvokimo ir pasaulėvaizdžio praraja. Prieš ją nuolat sukildavome, savo maištais atverdami duris naujovėms – ir neretai dėl to nukentėdami. Tačiau esame per seni būti nuolat trimituojamų naujumo paieškų veidais. Prabėgo 25 metai nuo mūsų kartos pilnametystės iki dabarties, ir susidaro – ar sudaromas – įspūdis, kad ji pradeda nueiti, taip ir neatėjusi.

Kaip Lietuvos katalikų bažnyčia 17 metų už nosies vedžiojo KGB

Komentarų: 4 / Autorius /

Lina Japertaitė | 15min.lt

Sovietų saugumo tarnyboms pradėjus aršų katalikų bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą, į pogrindį pasitraukę tikintieji ėmėsi taikaus pasipriešinimo. 1972 metais, tuo metu Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrio vadovas Sigitas Tamkevičius inicijavo projektą, kurį kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi pavadino „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Šios kronikos puslapiuose buvo rašoma apie bažnyčios ir tikinčiųjų priespaudą bei persekiojimą.

Scroll to Top