Kaip jau įprasta per didžiąsias šventes, Kūčių vakarą valstybės vadovai kreipėsi į mielus Lietuvos žmones ir pasveikino Kalėdų proga. Bet ir mieliems Lietuvos žmonėms kartais kyla klausimų. Ypač kai ima atidžiai klausytis ar skaityti: o kas gi turima omeny, kai sakoma šventė, Kalėdos?
Krikščioniškoje tradicijoje Kalėdų žinia aiški: tapdamas žmogumi Dievo Sūnus įvykdo Jo pažadą ir įrodo savo ištikimybę – Dievas yra su mumis. Iš šios Jo ištikimybės ir kyla krikščioniškoji viltis. Būtent apie tokią viltį, vienintelę viltį, kuri gelbsti, „įžengusią į pasaulį per Dievo Sūnaus įsikūnijimą“, šiomis dienomis kalbėjo ir popiežius Pranciškus.
„Jums linkiu krikščioniškų Kalėdų – tokių, kokios buvo pirmosios, kai Dievas panoro apversti aukštyn kojomis pasaulio vertybes, tapdamas mažu tvarte, su mažaisiais, su vargšais, su atstumtaisiais. Mažumas… Pasaulyje, kuriame taip šlovinamas dievas pinigas, Kalėdos tepadeda žiūrėti į mažumą Dievo, kuris apvertė pasaulietiškas vertybes. Linkiu šventų ir linksmų Kalėdų. Visus apkabinu!“ – taip popiežius Pranciškus pasveikino Italijos nacionalinio transliuotojo RAI žurnalistus ir žiūrovus.
O kokią žinią siunčia savo sveikinimuose mūsų politikai tardami žodį Kalėdos: ko jie mums linki ir kuo paremta jų viltis? Įsiklausykime dar kartą ir pasvarstykime.
