2016

Išsižadėtoji žemė virsta karo lauku

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Paklaustas, dėl ko labiausiai nerimauja žvelgdamas į nūdienos Lietuvą, žinomas šalies kompozitorius šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio brolis Algirdas Martinaitis palygino mūsų valstybę su liepsnojančiu svirnu ir prisipažino besiguodžiąs tik mintimi, kad drauge su Lietuva ir prakeiktosios „žiurkės“ pagaliau sudegs.

Geroji Naujiena: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14)

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje – prašykime: Viešpatie, tegul Tavo Žodžio šviesa išsklaido tamsybes, o malonės, kurios lydi šias Kalėdų iškilmes, tegul saugo, pašventina bei veda Tavo tautą teisumo takais, kad ir mūsų gyvenimuose skleistųsi Betliejaus Geroji Naujiena. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Ganytojiškas laiškas skelbiant arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus: „Tiesa padarys jus laisvus!“ (Jn 8, 32)

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14).

Kalėdų vigilijos Geroji Naujiena: Šiąnakt mus aplankė šviesa iš aukštybių

Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1, 67–79)

Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje pašlovinkime ir mes Viešpatį. Susėdę prie bendro stalo švęsti Kūčių, paliudyti savo viltį, meilę ir tikėjimą, padėkokime už visas Jo dovanas: už gyvenimą, šeimą, draugus, už Jį Patį, už Jo šviesą, kuri kreipia mūsų žingsnius iš tamsos į ramybės kelią.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš nuodėmių vergijos, teapvalo ją ir teveda teisumo takais, o visiems geros valios žmonėms romusis Karalius tesuteikia malonę dalyvauti šiame išganymo slėpinyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Bernardas Dringis. Nelinksmos mintys per didžiąsias metų šventes

Vilnius griūna akyse. To – ne karo metu – nebuvo nei prie lenkų, nei prie rusų. Nešneku apie Lietuvos ir Vilniaus valdovus. pastačiusius miestą.

Trūkus senam magistraliniam nuotekų vamzdynui, nuotekos iš Antakalnio, Žirmūnų, Baltupių ir Jaruzalės leidžiamos į Nerį. Neigiami padariniai florai ir faunai yra neišvengiami. Per valandą į upę išbėga per vieną milijoną litrų srutų.

Gedimino kalnas toliau slenka žemyn – dabar jau iš abiejų pusių. Tik laiko klausimas, kada pradės byrėti pilis.

Scroll to Top