Sausio 17 d., antradienį, aikštėje prie Seimo nuo 12 val. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kviečia į mitingą prieš Seime tądien svarstomas Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko inicijuotas pataisas (žr. ČIA), kuriomis siekiama labai plačiai ir abstrakčiai apibrėžti smurtą prieš vaikus.
Agnė Kairiūnaitė | LRT KLASIKAI laida „Manasis aš“ | LRT.lt
Šio meto žmonės patys baisiausi – jie enciklopediškai pakaustyti, bet neturi dvasios, iš žinojimo nieko nekuria, nėra proto ir širdies harmonijos. Taip LRT KLASIKAI sako režisierius Jonas Vaitkus. Anot jo, po truputį atsiras tokių, kurie atsigręš į save: „Arba pati gamta tai sutvarkys, arba gyvenimas taip trinktelės į pakaušį, kad žmonės atsipeikės – pamatys, kad esame žmonių, o ne gyvulių planeta.“
Sausio 13-osios paminėjimo proga prof. Vytautas Landsbergis paklausė: „Ar mes įvykdėme desovietizaciją… savo pačių protuose, politikoje ir laikysenoje?..“
Tai, bene, svarbiausias mūsų tautai visus 26 metus keliamas klausimas – ir ne tik tarp Lietuvos lietuvių, bet ir tarp išvykusių iš Tėvynės emigrantų. Ar galima teigti, kad esame laisvi, kai gyvenime dar suveikia komjaunuoliška moralė ir komunistinių idealų siekiai paniekinti išeivių-protėvių dorai įteisintas tautiškąsias-patriotiškąsias vertybes?
respublika.lt
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo politologas profesorius Algis KRUPAVIČIUS, politologė socialinių mokslų daktarė Ligita ŠARKUTĖ, Seimo narys Tomas TOMILINAS ir socialinių mokslų daktaras Vaidas MORKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
Siūlome susipažinti su 2016 m. gruodžio 12 d. konferencijoje „Žmogaus teisės Lietuvoje: gerovė ar jos iliuzija?“ Seime Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai paminėti priimta rezoliucija.
Klausimas savanorių pajėgų vadui: ar jis atsiklausė savanorių ir TV bokšto bei Parlamento gynėjų, ką šie mieliau prie širdies segtųsi sausio 13-ąją – trispalvę ar neužmirštuolę?
Savanoriams ir Ukrainai mes kur kas daugiau paaukotume nesupriešinti šio brukamo kosmopolitinio naujadaro, įsisegę į atlapą trispalvės ženklą.
Simbolinę valstybės erdvę reikia gerbti ir saugoti kaip akies vyzdį. Tokių išdavysčių istorija gali ir neatleisti.
Siūlome 1991 m. sausio įvykius dar kartą prisiminti per Vidmanto Valiušaičio tekstus, parašytus tomis dienomis ar po dvidešimt metų, dar ir darkart apmąstant tai, ką tą lemtingąjį sausį išgyveno Lietuva.
Pirmasis iš jų parašytas naktį iš sausio 12 į 13-ąją, kai sprendėsi Lietuvos laisvės byla, antrasis – dieną, kai paaiškėjo, kokių aukų ji pareikalavo.
Kaip savo Veidaknygės paskyroje rašo autorius, atsišaukimas buvo paskelbtas per Lietuvos televiziją – nenutildytą ir kiaurą parą veikusią Kaune – ir jau kitą dieną atspausdintas Kauno laikraštyje „Laisvasis Kaunas“, o tą pačią dieną rašytą straipsnį „Dar kartą „vienų vieni“?“ sausio 19-ąją išspausdino savaitraštis „Šiaurės Atėnai“. Trečiasis tekstas parengtas pagal pranešimą, perskaitytą konferencijoje „Laisvo žodžio galia prieš agresiją“ minint dvidešimtąsias Lietuvos pergalės metines ir 2011 metų sausio 13-ąją paskelbtą „Lietuvos žiniose“.
Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo:
„Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu“.
Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29–34).
Paminėję Sausio 13-ąją – dieną, kai buvo paliudyta: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13), šiandien prisimename Jono Krikštytojo liudijimą: Jėzus yra Dievo Avinėlis – Tas, kuris prisiima ir mano kaltybes ir, užnešęs ant Kryžiaus, jas sunaikina, kad iš nuodėmės vergijos išvaduoti gyventume pasitikėdami Jo pažadu Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą!
Dėkodami už šią brangią dovaną melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Tegul Dvasia, nužengusi ant mylimojo Tėvo Sūnaus, apgobia šią bendriją ir tesaugo ją ramybėje. Tegu meilės Dvasia atveria mūsų širdis, kad priimtume Tą, kuris Pirmasis mus pamilo, ir savo gyvenimu liudytume Jo meilę – žymę, jog esame Dievo vaikai, pašaukti amžinajam gyvenimui. Ir tegul Jonas Krikštytojas, vedęs žmones pas Jėzų, tampa mums pavyzdžiu, kaip ie mums tapti kelrodžiu kitiems.
Aną Sausio 13-ąją nerašiau dienoraščių. Nebuvo laiko. Per daug įkaitusi ir svilinanti buvo užgriuvus tikrovė, kad ją būtum galėjęs ramiai ir be emocijų savo špokinyčioj aprašinėti. Nuo jos negalėjai atsitraukti, kad pažiūrėtum iš šalies ir suvoktum, kas iš tikrųjų vyksta, nes buvai neatsiejama tos tikrovės dalis.
Linijinę istoriją, įvykių seką to meto metraštininkai aprašinėjo sekundės tikslumu. Iki smulkmenų. Galėtume sakyti, kad tada ir gyvenome žurnalistikos aukso amžių, kai žurnalistui nekilo minčių ta tikrove manipuliuoti. Tomis dienomis rūpėjo liudyti tiesą, ir liudyti ją gyvai.
Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo:
„Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu“.
Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29–34).
Paminėję Sausio 13-ąją – dieną, kai buvo paliudyta: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13), šiandien prisimename Jono Krikštytojo liudijimą: Jėzus yra Dievo Avinėlis – Tas, kuris prisiima ir mano kaltybes ir, užnešęs ant Kryžiaus, jas sunaikina, kad iš nuodėmės vergijos išvaduoti gyventum Jo pažadu Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą!
Dėkodami už šią brangią dovaną melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Tegul Dvasia, nužengusi ant mylimojo Tėvo Sūnaus, apgobia šią bendriją ir tesaugo ją ramybėje. Tegu meilės Dvasia atveria mūsų širdis, kad priimtume Tą, kuris Pirmasis mus pamilo, ir savo gyvenimu liudytume Jo meilę – žymę, jog esame Dievo vaikai, pašaukti amžinajam gyvenimui. Ir tegul Jonas Krikštytojas, vedęs žmones pas Jėzų, tampa mums pavyzdžiu, kaip tapti kitiems kelrodžiu.
