Dalijamės Tomo Bakučionio replika perskaičius DELFI.lt interviu su nekilnojamojo turto plėtros bendrovės savininku Arvydu Avuliu (straipsnį „Avulis: galiu labai greitai parodyti, iš kur mokytojams skirti pinigų“ ( skaitykite ČIA).
Gimdytojai rado Jėzų tarp mokytojų
Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo jo jo ieškoti tarp giminių bei pažįstamų.
Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.
Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“
Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2, 41–52)
Dalijamės Česlavo Okinčico, politiko, diplomato, teisininko ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, atviru laišku Vilniaus universiteto bendruomenei, išplatintu veidaknygėje. 2017 m. balandį išrinktas išoriniu Vilniaus universiteto tarybos nariu, atstovaujančiu teisinės, politinės, socialinės, ūkio, finansų ir administravimo sistemų plėtros interesų sričiai, Č. Okinčicas laiške išdėsto motyvus, kodėl balsavo prieš rektoriaus pateiktą 2019 m. VU biudžeto projektą.
Kapitalizmą skirtingi žmonės dažnai apibrėžia skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, jog kapitalizmo skiriamasis ženklas yra privati nuosavybė, kiti – kad konkurencijos laisvė ar minimalus valdžios kišimasis į ekonomiką. Bet privati nuosavybė egzistuoja ne tik kapitalizme, ir nors laisva konkurencija bei laissez-faire ekonominė politika paprastai yra kapitalizmo pasekmė, vis dėlto tai nėra jo skiriamieji ženklai. Ilgą laiką maniau, kad popiežiaus Pijaus XI 1931 metų enciklikoje Quadragesimo Anno (nr. 100) suformuluotas apibrėžimas yra tiksliausias, kokį esu matęs. Iš tikrųjų, jame atsispindi būtent tai, kas kapitalizmą skiria nuo visų kitų ekonominės veiklos organizavimo būdų. Šioje enciklikoje Pijus kapitalizmą vadina „ekonominę santvarka, kuri pirma visa ko iškelia kapitalo ir darbo bendradarbiavimą, kaip būtiną ekonominės pažangos faktorių“. Kitaip tariant, kapitalistinėje ekonomikoje didžioji dalis ekonominės veiklos gali būti apibrėžiama per nuosavybės valdytojo ir darbo atskyrimą. Atskiriami tie, kurie valdo gamybos priemones, ir tie, kurie įdarbinami atlikti patį darbą. Tai skiriasi nuo distributyviosios ekonomikos, kurioje, kiek tai įmanoma, valdytojai ir darbininkai yra tie patys žmonės, ar nuo kai kurių socializmo formų, kuriose valdžia yra didžiosios dalies gamybinės nuosavybės valdytoja ir jos prižiūrėtojai samdo kitus, kad šie atliktų darbą.
Šiemet Šv.Kalėdos nusisekė. Tolokai nuo namų gyvenanti atžala nepagailėjo atostogų dalies, paskutinę minutę nusipirko tokiu metu laiku tradiciškai brangų bilietą, paliko mylimą žmogų darbuotis ir atskrido pas mus tam, kad turėtume galimybę sutikti Kūčių vakarą ir atšvęsti Kalėdas šeimoje, be jokių Skype konferencijų ir distancinių palinkėjimų.
Buvo netikėta ir labai smagu. Šurmuliuodami su seneliais prie šventinio stalo įsileidome į pokalbius apie laikus, kai vieni buvo sveiki, kiti jauni, o treti – maži.
#MiniosPsichologai, arba Kaip parodyti, kad esu „Savas“
Lengva užsimerkti ir nepastebėti, kai nesupranti ar nežinai, o gal atrodo, kad viskas yra gerai ir neverta čia apsisunkinti savęs kažkokiais nemaloniais ir nepatogiais reikalais, kaip VTAT smurtas prieš šeimas ar JTO pakto pasirašymas, kuris per ateinančius 20 metų į Lietuvą žada prigrūst pabėgėlių. Ir ne vieną kitą tūkstantį, o kur kas daugiau.
Itin taiklios teksto autoriaus įžvalgos (Mindaugo Šernos straipsnį „Ar belliks ką gelbėti?“ skaitykite ČIA – red.). Užčiuoptas svarbiausias bundančiai visuomenei kylantis ir kuo skubiausiai spręstinas klausimas: ar Lietuvoje liks ką gelbėti? Į jį galima atsakyti tik šitaip: jeigu pažadintos piliečių energijos ir iniciatyvos nepratęs politinis sąmonėjimas – tikrai neliks. Mat sistemos sargai ir gynėjai moka meistriškai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių sumaniai pasinaudodami jiems dovanojamu atokvėpiu. O šį gauna todėl, kad kol kas nepajėgiama laiku ir tiksliai formuluoti jiems keliamų reikalavimų.
Manau, pirmą sykį Lietuvos politinėje istorijoje, išskyrus Sąjūdžio laikus, rinkimuose dalyvauja vieningas šioje srityje n+k metų besiaukojančių kandidatų sąrašas, kurių tarpe daugiau nei 5 partijų nariai, tame tarpe 2 pirmininkai, savo programos pagrindiniu siekiu laiko tikros savivaldos sugrąžinimą piliečiams, o ne politinių ambicijų ir ego demonstravimą.
Prašau visus pasidalinti šia jautria žinia, nes šioje istorijoje buvo daug melo.
Siekdamas stabdyti tarptautinį 9 metų sesers Margaritos įvaikinimą į Naująją Zelandiją į mane kreipėsi pagalbos jos brolis Arūnas, kuris gyvena Anglijoje. Jis ketina artimiausiu metu grįžti į Lietuvą ir imtis aktyvių teisinių veiksmų. Dalinuosi ir kito Margaritos brolio Edvardo video, kuris taip pat sako, kad nebuvo informuotas apie sesers galimą įvaikinimą į tokią tolimą šalį. Jis nepritaria tam ir norėtų, kad seseriai būtų leista gyventi su ją mylinčia ir savaitgaliais globojusia moterimi.
Laiškas, išsiųstas 2018 m. gruodžio 10 d.
Pone Prezidente,
Gruodžio 19 d. Jūs ketinate patvirtinti „Pasaulinį saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos susitarimą“, kuriuo nustatoma esminė teisė migruoti. Remiantis jau galiojančiomis sutartimis arba šiame pakte nustatytu bendrosios atsakomybės principu, jis gali būti primestas mūsų nacionalinei teisei.
