Susapnavau košmarą, kad atšilimo laikais einu per užšalusią Lietuvą, staiga įlūžau ir nuskendau. Na, nuskendau ir einu sau dugnu, nežinau kur – gal šiaurėn, skandinavuosna.
Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gave malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. (Jn 1, 1–18)
Minėdami Dievo tarnaitės* Elenos Spirgevičiūtės kankinystės 76-ąsias metines dalijamės Ramūno Aušroto atrinktomis mintimis iš jos dienoraščio, rašyto 1940 m. spalio – 1942 m. birželio mėnesiais.
Mažumėlę patyrinėjęs Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus veiklą ir užmojus, pagaliau supratau, kodėl buvo sunaikinta Gitenio Umbraso Neries pakrantės instaliacija prie Žaliojo tilto – krantų dialogas Aš tave myliu – Ir aš tave. Dėl vienos labai paprastos priežasties – joje per mažai raidžių, ir toks lakoniškas viešasis menas labai neimlus lėšų įsisavinimui. Per menka. Per smulku ir semantiškai per siaura.
Čia Šimašiaus Vilnius ar Sobianino Maskva? Žmonės sulaikomi už mosavimą valstybine vėliava „be [valdžios] leidimo“ ir asmens dokumento neturėjimą?
Pro Patria
„Sveiki sugrįžę į SSRS laikus!“ – šis Algimanto Rusteikos aiškiausiai įgarsintas motyvas skamba visuose pagrindinės šios dienos naujienos komentaruose. Ši naujiena neabejotinai po dvylikos mėnesių bus vertinama kaip vienas svarbiausių Lietuvos politinių įvykių šiais metais, nors greičiausiai ne tik šių. Norint pavergti žmones ir ištisas tautas, pirmiausia būtina priversti juos matyti pasaulį jau ne savo, bet svetimųjų akimis.
DELFI.lt
Pavadinimo gale nėra klaustuko: čia ne retorinis klausimas, ne priekaištas, ne „provokacija“, o fakto konstatavimas.
Ne, jų nereikia – reikia kitokių, pavadinkime juos prasilavinusiais. Truputį. Ne per daug. Pakankamai, kad susivoktų, ko iš jų norima ir prisitaikytų, kad taptų orūs ir įžūlūs, kad neribotai niekintų „mases“ ir jaustųsi pašaukti jas „šviesti“, tačiau ne tiek, kad suprastų daugiau ir neklausytų, ne tiek, kad abejotų, gėdintųsi ir kentėtų, ne tiek, kad susirastų kokį kitą užsiėmimą.
Kultūros bendruomenė (jei tokios esama) mano prešingai: reikia! Ir dar kaip reikia! Pvz., Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) protesto akcijoje „Šauksmas“ šį manymą neseniai išrėkė rėkte.
Valdininkija, dar svirduliuojanti ir nespėjusi išsipagirioti po naujako, sausio 1 d. suguža prie išgelbėto nuo gelbėtojų Gedimino kalno pagerbti Trispalvės, kurią iškėlė rizikuodami gyvybe kariai savanoriai, vadovaujami K.Škirpos. Ponija gyvybe nerizikuoja ir jiems leidimų nereikia.
Brangūs žmonės išeina tyliai, kartu išsinešdami savo istorijas. Bet lieka gyvieji, kurie, bent dalį jų, pamena ir gali dalintis.
Kai kuriuos šios istorijos epizodus girdėdavau pasakojant šeimoje. Bet tik teta Janina gali papasakoti ją „iš kitos pusės“. Yra vienintelė, kuri ją dar gyvai pamena.
Kuriam laikui budynėse prie karsto liekame dviese. Ji mintimis nuklysta į tuos tolimus pokario laikus, kai dar buvo mažutė.
Senai žinomas faktas – visos pagrindinės valdžios kiaulystės daromos arba prieš šventes, arba tada, kai daugelis atostogauja. Naujas „Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas“ buvo palaimintas gruodžio 30-ą dieną, kai dauguma piliečių jau gyveno šventinėmis nuotaikomis.
