Jėzaus gimimo istorija (video pasakojimas)
Švęsdami Šventosios šeimos iškilmę dalijamės ir mes vaizdo pasakojimu apie Jėzaus Kristaus gimimą:
2020
Geroji Naujiena: palaimintas šeimos gyvenimas Viešpatyje
Vaikelis augo, darėsi pilnas išminties
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.
Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.
Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo (Lk 2, 22–40).
Nida Vasiliauskaitė. Kas čia per diplomatinis signalas?
Įspūdinga antraštė (DELFI.lt: „Lopata: Valstybėje yra tam tikra painiava su jos ateitimi“) ir dar įspūdingesnė pastraipa po ja.
Papunkčiui. Į patreonų klausimus atsako Vytautas Sinica
Jūsų dėmesiui siūlome gruodžio mėnesio klausimų/atsakymų epizodą. Šįkart klausimus politologui, filosofijos doktorantui ir partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininko pavaduotojui Vytautui Sinicai uždavė patreonai.
Profesorės Rasos Čepaitienės paskaita „Viešojo paminklo prieštaros: istorija ir dabartis“
Jūsų dėmesiui siūlome profesorės Rasos Čepaitienės paskaitą „Viešojo paminklo prieštaros: istorija ir dabartis“.
Nida Vasiliauskaitė. Tolerancijos reikia, idant civitas neatsidurtų ant pilietinio karo slenksčio ar griuvėsiuose
Tolerancijos sąvoka kadaise tapo politine aktualija religinių karų bei įtampų kontekste. Vėliau – protingu konstituciniu principu. Dar vėliau – buzzwordu, trolinimo įnagiu, mąstymo sabotažu, kalbos šiukšle ir beprasmybe, suprantant ją kaip reikalavimą gerbti „kitą nuomonę“, t.y. pritūpus nutilti, vos ta „kita nuomonė“ nerišliai, neargumentuotai, bet garsiai „išreiškia save“.
Vidas Rachlevičius. Ko neįvertino Londonas ir nesuprato Briuselis?
DELFI.lt
Pasaulio valstybes sieja daug įvairių sutarčių. Vieni susitarimai pasiekiami lengviau, kiti sunkiau, tačiau derybos dėl prekybos sutarties tarp dviejų kaimynių – Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės buvo neregėtas argumentų kaktomušos, nuožmaus raudonųjų linijų gynimo, nervų karo, blefavimo, aštrių savitarpio kaltinimų, atviro šantažo ir dezinformacijos viešojoje erdvėje maratonas. Tokią įvykių eigą lėmė svarbi aplinkybė: abi pusės siekė susitarimo, tačiau ne bet kokia kaina.
Lapkritį ir gruodį derybos atrodė kaip pavojingas žaidimas, kuris angliškai vadinamas „game of chicken“, kai du vairuotojai nukreipia automobilius vienas į kitą ir pralaimi tas, kurio nervai neišlaiko ir paskutinę akimirką pasuka į šalį. Abi pusės, pasiekusios pakutinę kritinę ribą, „kalė“ per stabdžius. Be jokios abejonės, ši daugiaserijinė drama, formaliai prasidėjusi kovo 2 d. ir su pertraukomis vykusi iki pat gruodžio 24 dienos, įeis į diplomatijos istoriją.
Prof. Bronius Genzelis. Idealai ir jų realizavimas (II dalis)
pozicija.org
Tęsinys. Pirma dalis ČIA.
Ne visi vienareikšmiškai įsijungė į Sąjūdį. Vieniems rūpėjo atstatyti savo valstybę, kitiems – gyventi taip kaip Vakaruose. Esamybė netenkino absoliučios daugumos. Ir vieni, ir kiti eidavo į mitingus, jausdami laisvėjimą, žadinusį tikėjimą imperijos griūtimi.
Išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė susilaukė plataus atgarsio. Vietiniuose mitinguose, susiėjimuose steigėsi sąjūdiečių grupės, rinktos jų vadovybės. Deja, ne visi tuomet pasiūlytieji sutikdavo būti renkami, nes neaiški buvo ateitis.
Dabar, daugelis tuomet atsisakiusiųjų, Sąjūdžiui įsitvirtinus, vaizduoja save pirmeiviais, stengiasi pirmuosius visaip pažeminti, nes kaip kitaip paaiškinsi savo veiklą. Vienas iš tų mitų, esą į Nepriklausomybę vedė dvi politinės jėgos: Sąjūdis ir atsiskyrusi LKP (juk ji atsiskyrė nuo TSKP Sąjūdžio idėjų poveikyje).
Geroji Naujiena: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“
Piemenys rado Mariją, Juozapą ir kūdikį
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta (Lk 2, 15–20).
Algimantas Rusteika. Jie laužydavo duoną ir pasitikdavo savo lemtį
tik anie žmonės buvo užkloti tamsios nakties,
atvaizdo tamsybės, kuri turėjo juos užklupti.
Bet dar tamsesni negu tamsybė
jie buvo patys sau.
(Išminties knyga 17, 20)
Pralaimi ne tas, kuris yra nugalėtas. Vergo nugalėti nereikia – jis garbina, bučiuoja grotas ir jaučiasi laisviausiu, susijaudinęs laukia naujų draudimų ir įsakymų, bausmių ir nelaisvių. Vergai itin mėgsta mokyti laisvuosius prideramai gyventi ir teisingai mąstyti.