Ėjo 789-ieji Anno Domini. Tamsiame mūsų miestelyje dar niekas nežinojo, kad priežastis, dėl kurios labai ir seni ir ligoti žmonės galop miršta – visuotinė penkiapirštystė. Neišlavintam protui ši įžvalga skamba, be abejo, keistai, bet mūsų kunigaikštis turi ryšių su tolimais kraštais, kur mokslas kur kas pažangesnis – taigi, mokslas aptiko ir nustatė: vidurinysis pirštas, praktiškai niekam nereikalingas, o liaudyje dar ir vartojamas formuojant nešvankų, nepagarbų gestą, sekina organizmo gyvybines jėgas, kol jos ilgainiui baigiasi. Laiku šitą supratus galima išgelbėti daugybę gyvybių, o vyresniems bent prailginti likusius metus. Bėda tačiau ta, kad miestelėnams gražus mokslinis paaiškinimas per sudėtingas: ką, sako, daryti – juk pirštą turime visi?