Lapkričio 23-iąją, penktadienį, Vilniaus senamiestyje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui.
Iškilmingai – skambėjo ir giesmės, ir kalbos, kaip matyti iš video, buvo ir pozuojama, ir fotografuojamasi. Buvo ir žmonių, ne tik oficialių asmenų.
„Žmonės jūs ar ne žmonės“, – ir tąkart, 2012-ųjų gegužės 17-ąją, vaiko lūpomis nuskambėjo pamatinis klausimas.
Kas jį išgirdo, atsakymą jau žino. Jį, deja, žino ir Deimantė.
Siūlome ir jums pamatyti tai, ką savo akimis regėję liudija: jau seniai patirta tiek džiaugsmo susibūrus draugėn kaip šį šeštadienį, spalio 13-ąją, kai į visuotinį pėsčiųjų žygį po Labanoro girią – tiksliau, tai, kas iš jo belikę, pakilo per 1500 žygeivių iš įvairiausių Lietuvos kampelių.
Dalijamės įsiminusiomis popiežiaus Pranciškaus mintimis, išsakytomis pirmąją viešnagės Lietuvoje dieną.
Dalijamės labiausiai įstrigusiomis popiežiaus Pranciškaus mintimis, išsakytomis pirmąją viešnagės Lietuvoje dieną.
Lietuvos sąrašas
Kas visuomenei siūloma – verslo pageidavimų sąrašas ar Vilniaus bendrasis planas? – klausė miestų planavimo patirties turintys ekspertai.
Nors nuo paties gausiausio, sako, mūsų būta ketvirtis milijono, ir, ko gero, dainingiausio mitingo Vingio parke, jau prabėjo trys dešimtmečiai, tos tiesos sakymo ir išsisakymo akimirkos lyg žarijos dar rusena ne vieno tą dovaną patyrusiojo širdyje: jos ne tik žadino viltį, jog bus atkurtas istorinis teisingumas ir Lietuva susigrąžins dėl klastos ir išdavystės prarastą nepriklausomybę – laisvę kurti save ir savo bendrus namus, bet ir skambėjo lyg pažadas, jog ir toliau išliksime dideli, vieningi, tiesoje.
Dabar jau žinome: buvome ir menki, ir neteisingi, ir neteisūs – jau vien dėl to, kad per ilgai nepastebėjome, kaip viltys virsta iliuzija ar kuo tampa neatlaikiusieji išbandymo pasitikėjimu. Tokie ir būsime: menki, neteisingi, neteisūs, kol patys savo namus statysime ant smėlio, kol leisimės blaškomi visų keturių vėjų, kol…
Tačiau gal ir dabar dar nesame pralošę, nors nieko ir nelaimėjom?.. Prisiminkime, ką tąkart prieš trisdešimt metų kalbėjo poetas Sigitas Geda, o ketvirtis milijono nuščiuvę gaudė kiekvieną žodį ir tikėjo. Kas dabar turėtų prabilti ir ką pasakyti, kad ir vėl Lietuva pajudėtų? Ne, ne į Baltijos kelią – į save, į Lietuvą.
Kaip jau rašėme šių metų pradžioje, Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „GO Vilnius“, atsakinga už miesto rinkodarą, įvaizdžio kūrimą ir investicijų pritraukimą, nusprendė, jog visų šių tikslų geriausiai pasieks reklama, vaizduojanti Vilnių kaip „Europos G tašką“.
Dalijamės teatro režisieriaus Gyčio Padegimo, jautraus menininko ir atsakingo bendrapiliečio žodžiu atsiliepiančio ir į viešojo gyvenimo skaudulius, atviru laišku-kreipimusi į Katalikų bažnyčios Lietuvoje ganytojus.
Laisvos visuomenės institutas
Kartais klausantis pastarųjų pasaulio naujienų kyla pagunda pulti į neviltį. Pats neseniai patyriau tą jausmą skaitydamas pranešimą apie konservatyvių pažiūrų komentatorių, kurį JAV Federalinių tyrimų biuras apklausė todėl, kad jis socialiniame tinkle paskelbė trumpą žinutę. Ši žinutė pajuokė Kampaniją už žmogaus teises (toliau – HRC) dėl siekio įtikinti verslininkus matomose vietose pasikabinti vaivorykštines vėliavas, kaip sutikimo su LGBT politine darbotvarke simbolį.
