Author name: Tiesos.lt siūlo

Pirmąją konferencijos dalį, kurioje girdėjote įvairių visuomeninių organizacijų, profesinių sąjungų, Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ bei kitų partijų atstovų, politologų požiūrį, kodėl ir vėl nepavyko laimėti rinkimų, rasite čia.

Antrojoje, politologinėje, konferencijos dalyje išsamią politinės situacijos analizę pateikė profesorius Vytautas Radžvilas. Taip pat pasisakė Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Romualdas Ozolas, Seimo nariai Gediminas Navaitis ir Vidmantas Žiemelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti. Konferencijos antrosios dalies vaizdo įrašą žiūrėkite čia.

Šaltinis: alkas.lt

Antrosios dalies vaizdo įrašą rasite čia.

Siūlome pažiūrėti rugsėjo 13 dieną Seime įvykusią konferenciją-apvalųjį stalą „Ar bus Lietuvoje demokratiški ir teisingi rinkimai?“, kuriame dalyvavo įvairių visuomeninių organizacijų, profesinių sąjungų, nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ bei kitų partijų atstovai, politologai.

Išklausę aktualumo nepraradusius pasisakymus galėsime geriau suprasti, kodėl šie rinkimai nebuvo ir negalėjo būti demokratiški.

Pirmojoje, politinėje, konferencijos dalyje pasisakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, advokatas Tomas Bakučionis, Nepriklausomybės akto signatarai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė, buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius. Konferencijos pirmosios dalies vaizdo įrašą žiūrėkite čia.

Šaltinis: alkas.lt

Porinkiminė šalies politinė situacija, atrodytų, yra kupina įtampų ir prieštaravimų. Viena vertus, tai natūralus procesas, nes vyksta valdžios perėmimas – tam tikras galios persigrupavimas. Kita vertus, šie rinkimai tik įtvirtino du dešimtmečius šalyje vyravusias tendencijas.

Susiklosčiusi porinkiminė tikrovė yra gana iškalbinga – Lietuvoje faktiškai įsigalėjo dvinarė politinė sistema. Vienoje jos dalyje – konservatoriai – krikdemai su „satelitais“ liberalais, o kitoje – socialdemokratai su savo „satelitais“ „darbiečiais“. Nuo to, kaip sekasi politinėje arenoje „satelitams“, dažniausiai priklauso ir didžiųjų partnerių sėkmė valdžios dalybose. Visi, kas lieka už „didžiojo ketverto“ ribos, yra tik politinė smulkmė vaizdui paįvairinti.

Tai iliustruoja patys faktai. Už „ketvertą“ daugiamandėje balsavo daugiau kaip pusė rinkimuose dalyvavusių piliečių. Vienmandatėse statistika dar iškalbingesnė: tik 12 iš 71 mandato atiteko ne „ketvertui“.

Visą straipsnį skaitykite čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-22-tomas-viluckas-prezidentes-sachmatai-palaikyti-sistema/91199

Penktadienį darbą pradėjo naujasis Seimas. Sprendžiant iš tos įtampos, kurios žiežirbas galėjo stebėti taip pat ir televizijos žiūrovai, šiandien sunku pasakyti, ar dabartinis Seimas dirbs visą kadenciją, ar prireiks priešlaikinių rinkimų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, demonstratyviai neatvykdama pasveikinti naujojo parlamento, parodė, kad yra pasirengusi atskleisti, kas Lietuvos politiniame gyvenime svarbiausias žaidėjas. Prezidentė šiandien gerokai populiaresnė nei parlamentas, pliekti „darbiečius“ viešojoje erdvėje yra tapę gero tono ženklu (ypač tose žiniasklaidos priemonėse, kurios mielai priglaudė DP pinigų srautus, skirtus intensyviai politinei reklamai), tad pasiskelbdama kovotoja už „moralią politiką“ D. Grybauskaitė turi svarbius politinius kozirius savo rankose.

Beje, siūlau pernelyg neįsijausti į mums primetamą pasirinkimą: ar mes palaikome D. Grybauskaitę, ar V. Uspakichą. Tai panašu į įtaigavimą, kad mes tegalime rinktis tarp Pepsi ir Coca. Jei tie politikai, kurie šiandien piktai keikia V. Uspakichą, iš teismų būtų reikalavę teisingumo, o ne politinių užsakymų vykdymo, dabartinių politinių keblumų nebūtų kilę. Pernelyg ilgai iš teisingumo ir tiesos siekio buvo šaipomasi, tad nėra ko stebėtis, jog šiandien yra situacija, kai formaliai teisėti rinkimų nugalėtojai nekelia pagarbos, tačiau nėra ką atsakyti į jų kontrargumentą, kad mojuodami kumščiais po mūšio esame veikiau juokingi nei pavojingi.

Visą straipsnį skaitykite čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-19-andrius-navickas-politinis-krastovaizdis-po-seimo-rinkimu/90987

Siūlome Algirdo Patacko interviu iš „XXI amžiaus“ ištraukas.

Lietuvos Sąrašo remtas naujojo Seimo narys, daugiamandatėje apygardoje pagal partijos „Drąsos kelias“ sąrašą išrinktas Algirdas Patackas dalijasi savo įžvalgomis apie porinkiminę Lietuvą, kai „Lietuva vietoj tiesos pasirinko mėsą“.

Kalbėjosi „XXI amžiaus“ bendradarbis Romas Bacevičius

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau primena užsikirtusią plokštelę – Darbo partija yra blogis ir ji turi būti eliminuota iš valdžios dalybų. Šiuo atveju, regis, priemonės nebėra svarbios, nes tikslas yra šventas ir moralus – išguiti iš Lietuvos „perkamą demokratiją“.

Turbūt mažai būtų mūsų šalyje žmonių, kurie nesibjaurėtų tokia keista demokratijos forma. Kova su ja turėtų vykti plačiu frontu – pasitelkus visuomenės švietimą, teisėsaugą ir politinę valią, kuri reformuotų rinkimų sistemą. Tačiau prezidentės vizija – „vaivorykštės“ koalicija.

Natūraliai kyla klausimas – kam prezidentei reikalinga „vaivorykštė“? Juk tokia koalicija, kai valdo įvairių partijų vinegretas, yra kraštutinė priemonė, kurios politinis elitas griebiasi, kai aritmetiškai neįstengia sudaryti valdančios daugumos su giminingomis partijomis. Net ir tuomet bandoma formuoti mažumos vyriausybę, nes „vaivorykštė“ yra tikras iššūkis bet kokiai partijai.

Visą straipsnį skaitykite čia: http://www.ekspertai.eu/kam-prezidentei-reikalinga-vaivorykste/

Šeštadienį Konstitucinis Teismas paskelbė sprendimą, reaguodamas į Prezidentės kreipimąsi, kuriame ji abejojo, ar Vyriausioji rinkimų komisija nenusižengė Konstitucijai, patvirtindama Seimo rinkimų rezultatus. Šią situaciją Bernardinai.lt paprašė pakomentuoti politikos apžvalgininkų Ryto Staselio, Tomo Vilucko ir Donato Puslio.

Visą straipsnį skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-12-konstitucinio-teismo-sprendimas-sveiko-proto-triumfas-ar-bejegystes-pripazinimas/90618

Pagrindinis šios paskaitos herojus bus Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Kai kalbi apie Hegelį ir apie prieštaravimus, visada iškyla galvoje Karlas Marxas. Tačiau šįkart prašau Marxo, kad jis pasėdėtų auditorijos gale ir nepasirodytų.

Hegelis yra tas, kuris mus išmokė, kad mes esame savo meto kūdikiai. Šiandien jau net kūdikiai tai žino, bet iki Hegelio tai nebuvo taip matoma. Po Hegelio mes suprantame, kad galime savo laiką suvokti mintimis, galime jį suvokti idėjomis, bet negalime peržengti dabarties pasaulio ribų. „Neįmanoma peršokti savo epochos“, – yra sakęs Hegelis.

Pagal Hegelį, pasaulis yra nuosekliai besivystantis protas, arba dvasia. Žmogaus dvasios pasaulis yra nuolatinis savęs peržengimas ir neigimas. Dvasia pati save sau priešina. Mes patys kažką sukuriame, būname patenkinti, o vėliau paaiškėja, kad tai yra kliūtis. Galima sakyti, kiek aš suprantu Hegelį, kad dvasia kovoja prieš save pačią. Per idėjų sudaiktinimą reiškiasi laike. Vyksta nuolatinis to, kas yra duotybė, neigimas. Pagal Hegelį tai – būdinga dvasios prigimčiai.

Šios paskaitos idėja remiasi Hegelio „prieštaravimo idėja“, jo mintimi, kad mums brangūs dalykai anksčiau ar vėliau bus paneigti. Verta klausti, kokie prieštaravimai yra būdingi mūsų laikmečiui. Kur slypi tos griaunančios tendencijos, kurios sutrupins tai, kas mums šiandien yra savaime suprantama? Tai, kas yra brangu, ką mums atrodo, turime išsaugoti. Deja, Hegelio žodžiais, tai turės būti įveikta dėl aukštesnio tikslo. Nori nenori per prieštaravimus skinasi kelią pažanga (nors ir turi blogą reputaciją šis žodis), o mums reikia suprasti tuos prieštaravimus.

Hegelis vartoja „gudriojo istorijos proto“ sąvoką. Tas protas dalyvauja ir šioje auditorijoje, bet yra gudresnis už visus čia susirinkusius. Net ir už mus, mokslininkus. Jis žaidžia su mumis. Tie, kurie stovėjo Baltijos kely, visiškai nenorėjo remontuoti Airijos ar Ispanijos kelių. Deja, gudrusis istorijos protas su jais paišdykavo. Mano tikslas – parodyti mūsų dabartinio politinio mąstymo prieštaravimus. Jų išskyriau septynis. Prieštaravimai, kurie drasko mus šiandien čia, Lietuvoje, kurie drasko ir visą Vakarų pasaulį, kurie gali būti lemtingi Vakarų politikai.

Pirmas prieštaravimas

Pirmas prieštaravimas susijęs su pilietinės visuomenės idėja. Žinau, kad Lietuvoje tai vienas didžiausių fetišų ir vienas labiausiai garbinamų dalykų. Visi kalba apie pilietinę visuomenę. Mano nuomone, pačioje pilietinės visuomenės idėjoje įtvirtintas labai didelis prieštaravimas. Ji pati neleidžia skleistis mūsų pilietiškumui. Viena didžiausių Hegelio klaidų, mano nuomone, yra susijusi su jo požiūriu į pilietinę visuomenę. Hegelis galvojo, kad valstybė dialektiškai įveikia, pranoksta pilietinę visuomenę. Atrodo, kad jis apsiriko ir šiandien įsigali priešinga tendencija. Šiandien pilietinė visuomenė įveikia valstybę.

Amerikiečiai jaudinasi, kad pasaulinė dvasia juos nurašys kartu su epocha. Tai neišvengiama. Ameriką kažkas paneigs. Vargšai italai, žiūrėdami į savo Romos imperiją, išgyvena tą patį, kas laukia Amerikos piliečių, jeigu aš teisingai suprantu Hegelį.

Norima, kad visi piliečiai būtų aktyvūs. Bet būtent pilietinė visuomenė ir neleidžia to padaryti. Atsakymą kodėl, pateikia Hegelis: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau tikslas, o visa kita jam yra niekas.“ Pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, kurio mes norime, bet ir jo paralyžių. Tokia yra buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės. Pilietis tampa vartotoju, ekonominiu žmogumi, ryškiai besiskiriančiu nuo Aristotelio „politinio žmogaus“. Pilietinės visuomenės idėja nesunkiai įgauna depolitizuojantį pobūdį. Individai nori, kad liktų kuo mažiau politikos, kad liktų kuo mažiau valstybės – kad liktų laisvi, mažiau suvaržyti. Nori, kad valstybė ir politika veiktų kaip gerai sutvarkytas mechanizmas, kad jiems nereikėtų sukti sau galvos, dėti dvasinių pastangų.

Hegelis apsiriko – šiandienos individams Lietuvoje ir Vakaruose nereikia ne tik valstybės, bet ir kito žmonių santykių tarpininko – šeimos. Individai ją išskaido į privačius interesus, į kontraktus. Kadangi čia dalyvauja M. Adomėnas, noriu pasakyti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas įtvirtino šitą skaidymo procesą aukščiausiu lygiu. Bet tai daroma ne tik Lietuvoje, tai yra bendra tendencija. Nebenorima dalykų, kurie būtų žmonių santykių tarpininkai – valstybės, šeimos. Mūsų visuomeninio gyvenimo laivas pakrypo į individo pusę. Nesu už tai, kad reikėtų garbinti valstybę, bet ne mažiau pavojingas dalykas būtų prarasti pagarbą jai.

Nereikia turėti iliuzijų – pilietinė visuomenė nėra patikima politiškumo saugotoja. Mažiausiai tai yra prieštaringas tendencijas lemiantis reiškinys. Lietuvoje esame įpratę vienareikšmiškai, kultiškai garbinti pilietinę visuomenę. O juk jos viduje įmontuota tendencija, neigianti tai, ko mes trokštame ir ko mes norime.

Antras prieštaravimas

Antrasis prieštaravimas susijęs su požiūriu į suverenitetą. Bet kas, studijavęs politikos filosofiją, Jeanas Jacquesas Rousseau, žino jo garsųjį pasakymą, kad suvereniteto negalima atsisakyti. Galima atsisakyti valdžios, bet ne suvereniteto. Suverenitetas yra nedalomas. Įdomiausia, kad šiandien jis kaip tik yra nuolatos dalomas, tam sugalvota daugybė pateisinimų. Konstantino Sirvydo žodyne suvereno sąvoką atitinka „viešpats“ (visa darantis pats). Suvereniteto idėja į politiką atkeliavo iš teologijos, nusižiūrėjus Dievo idėją. Ruso sakė – jei atsisakome suvereniteto, sukuriame fantastinę būtybę – žmogų iš kelių kūnų. Vienas turi akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir nieko daugiau.

Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės.

Visą straipsnį skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-alvydas-jokubaitis-dabartiniai-vakaru-ir-lietuvos-politinio-gyvenimo-priestaravimai/90420

Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.
Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas.

Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?

Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.

Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.

Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.

Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.

Visą straipsnį skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-povilas-urbsys-mes-tampame-tie-kurie-privers-politines-partijas-keistis/90350/comments#list

Tęsiame pokalbius apie lietuviškąjį tapatumą. Vytautą Rubavičių drąsiai galima vadinti šios srities patriotu. Poetas, publicistas, filosofijos daktaras ir kultūrologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute, savo tyrinėjimus ir mokslinę veiklą skiria nacionalinio tapatumo temai. Jis analizuoja medijų, tarptautinės politikos ir globalizacijos veiksnių įtaką lietuviškajam tapatumui ir sakosi jaučiąs asmeninę atsakomybę kalbėti apie tam tapatumui kylančias grėsmes.

Ką jums asmeniškai reiškia lietuviškoji tapatybė? Ar tai yra paskata kūrybinei ir mokslinei veiklai? Kodėl savo moksliniuose darbuose tokią didelę reikšmę skiriate nacionalinio tapatumo ir medijų įtakos jam temai?

Visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. Gebėjimas susikalbėti yra pirmoji priklausymo bendrijai sąlyga. Kalba nustato tam tikrus socialinius vaidmenis ir kartu su kultūra išmoko žmogų mąstyti kaip pavienį, išsiskiriantį iš gamtos ir bendruomenės individą, kaip Kūrėjo atvaizdą. Ne pats žmogus, apeidamas socialinius ir kultūrinius ryšius, susigalvoja kalbą. Kalbame ir susikalbame lietuviškai. Susikalbėjimo pagrindu formuojasi žmogaus gebėjimas mąstyti apie save, ir apie „mes“, taip pat apie „aš ir „mes“ sąryšį. Nuo kritinio mąstymo priklauso žmogaus savimonės galia ir sykiu socialinių ryšių raida. Ką jau kalbėti žmogaus laisvą kūrybinę raišką. Manau, kad kūrybinei raiškai svarbu yra tapatybinis žmonių stuburas, kuriame siejasi savosios žemės jausena, kalba, dvasinės ir dorovinės vertybės. Taip pat laisvės ir atsakomybės supratimas. Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena.

Visą straipsnį skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-07-vytautas-rubavicius-einame-isnykimo-link/90401