Pirmadienį buvo pranešta, kad Pretendentų į teisėjus atrankos komisija (toliau – PTAK) pripažino, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Gintaras Kryževičius ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas yra tinkamiausi kandidatai eiti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas.
Iš viso kandidatų buvo keturi. G.Kryževičius surinko beveik 97 balus ir gavo visų 7 atrankos komisijos narių balsus, o R. Gadliauskas – daugiau nei 85 balus ir už jį balsavo vienu komisijos nariu mažiau.
Beje, spaudos pranešime teigiama, jog „PTAK savo sprendimus priima įvertinusi pretendentų turimas profesines žinias ir įgūdžius, duomenis apie pretendentų teisinio darbo stažą, kiekybinius ir kokybinius teisinės veiklos rodiklius, mokslinę ir pedagoginę veiklą, juos charakterizuojančius dokumentus, viešą informaciją apie pretendentus, motyvaciją užimti pareigas, į kurias pretenduoja, bei pokalbio metu pateiktus pretendentų atsakymus į PTAK narių klausimus“.
Tačiau susipažinus su PTAK išvadomis (ČIA), pavyzdžiui, šia – „pretendentas G.Kryževičius charakterizuojamas kaip profesionalus, pareigingas, sąžiningas, objektyvus, kruopštus, principingas, gebantis išlaikyti savitvardą įvairiose kritinėse situacijoje bei supratingas žmogus; iniciatyvi, motyvuota, veikli, kūrybinga, turi platų interesų ratą asmenybė“ – sukirba ne viena ir net labai pagrįsta abejonė. Visų pirma, tokio PTAK įvertinimo pagrįstumą neigia išties gėdingas G. Kryževičiaus biografijos faktas, kai 2012 m. jis, tuometis Teisėjų tarybos pirmininkas, savo buvusią kolegę Neringą Venckienę išvadino ir teisinės, ir politinės Lietuvos sistemos bėda ir pūliniu (ČIA).
Beje, iš PTAK išvadų lieka neaišku, ar šis G. Kryževičiaus poelgis išvis buvo svarstytas. Greičiausiai ne, tačiau kodėl apeitas? Argi jis nėra „viešai žinomas“? Argi ne tuomet visuomenės nepasitikėjimas teismais šoktelėjo iki rekordinių aukštumų ir iki šiol vis dar neatkurtas? Galų gale, kas belieka galvoti apie pačią PTAK ir jos patikimumą, kai skaitai jos padarytą išvadą, jog tuometė „teisėjo Gintaro Kryževičiaus profesinė veika ir asmeninės savybės atitinka Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, Teisėjų etikos kodekse bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus“?
PTAK išvadose nerasite atsakymų ir į kitus piliečiams rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip vertinti tą faktą, jog nepaisant visų G. Kryževičiaus „reikšmingų“ nuopelnų, prieš trejus metus jam pabaigus pirmąją kadenciją, tos pačios prezidentės sprendimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku buvo paskirtas ne jis, o kitas teisininkas? Ir kas pasikeitė dabar, kad jis tapo tinkamas vadovauti jau kitam teismui – Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui?..
Beje, teismai.lt pranešime spaudai pabrėžiama: „Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos vertinimai Prezidentės nesaisto“, t.y. kas taps LVAT teisėju ir šio teismo primininku, spręs tik ji pati, be to, užsimenama ir apie hipotetinę galimybę, jog gali susiklostyti ir tokia situacija, jog nebus pasirinktas nė vienas atrinktas kandidatas.
Tačiau šalies vadovė ilgai nesvarstė – jau kitą dieną, antradienį, buvo pranešta, kad ji apsisprendė ir kreipėsi dekretu į Teisėjų tarybą prašydama patarti jai būtent dėl Gintaro Kryževičiaus.
Teismai.lt svetainė dar tą pačią dieną paskelbė ir Teisėjų tarybos artimiausio posėdžio kovo 31-ąją dienotvarkę, kur toks „patarimo“ dėl šios personalijos svarstymas jau numatytas. Koks bus „patarimas“, kažin ar kam dar kyla abejonių.
Tokie G. Kryževičiaus, šių metų vasario 16-ąją apdovanoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, karjeros vingiai primena ir kitą vis dar neatsakytą klausimą: kodėl buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, iš šio posto pasitraukęs 2010-aisiais dėl neigiamų Seimo išvadų apie netinkamą prokuratūros darbą tiriant Kauno pedofilijos bylą, nuo 2012 metų gegužės ėmė ir vėl daryti karjerą – tapo vertas būti teisėju ir net vadovauti Lietuvos apeliaciniam teismui, nors vadovaudamas Generalinei prokuratūrai jis nesugebėjęs ištirti ir kitų ne mažiau skandalingų bylų: koncerno EBSW veiklos, „Rubicon“ grupės juodosios buhalterijos ar Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno žūties?
Ta proga siūlome prisiminti 2013 metų gegužės 1 dieną paskelbtą sesers Nijolės Sadūnaitės atvirą laišką tuometiniam LAT pirmininkui Gintarui Kryževičiui „Disidentiniai pamąstymai“ (ČIA) apie Lietuvą, tampančią „uždarųjų teismų šalimi“, ir kitus būsimo LVAT pirmininko nuopelnus „didinant visuomenės pasitikėjimą teismais“:
LAT pirmininkas G. Kryževičius sakosi su J. Kozubovskiu bendravęs kaip su kurso draugu
Daugiau apie A. Valantino nuopelnus Lietuvos teisėsaugai skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:
Verta prisiminti. Tomas Dapkus. Pono Valantino klausimu
Retro. Jurga Tvaskienė. Prezidentė tarp pedofilų ir mergaitės
Dalia Grybauskaitė: LEO projekte galėję pradingti 3 milijardai – „praėjusi istorija“
Amnezija (Ačiū politiniam elitui, kad tiesiai šviesiai pasakė, kuo mus laiko)
Verta prisiminti. Iškrypusi teisėsauga – prieš mažą mergaitę
Brokas ir karjeros pedofilijos ir žudymų istorijoje
Valstybės užvaldymas: dar tęsiasi ar jau baigtas? (I)
Verta prisiminti. Generaliniai korupcijos „stogai“
Verta prisiminti. Generaliniai korupcijos „stogai“ (tęsinys)
Verta prisiminti. Generaliniai korupcijos „stogai“ (pabaiga)