Aistė Deimantaitė. Lietuvos Konstitucinio Teismo veiklos kryžkelėse
Žurnalas Tribūna, 29 nr.
Kai išgirstu žodžius „Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą“, „KT išaiškino/paskelbė/ konstatavo/pripažino, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai“, atmintyje iškyla buvusio LR Konstitucinio Teismo pirmininko E. Kūrio frazė, pasakyta viename interviu Prancūzijos teisiniam žurnalui: „Kai savo žodį taria Konstitucinis Teismas, visi alternatyvūs aiškinimai tėra akademinė mankšta.“
Tuomet susimąstau, kas mums yra Konstitucija ir kokią vietą ji užima lietuvio gyvenime, ar ji yra svarbus mūsų tapatybės elementas? Kam atstovauja bei kokį vaidmenį eilinio piliečio ir pačios tautos sąmonėje atlieka Konstitucinis Teismas, ar jis kalba tautos suvereno balsu, ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija? Jei nebūtų Konstitucijos, ar mes būtume mažesni lietuviai, nei ją turėdami? Ar Konstitucija yra gėris savaime, o Konstitucinio Teismo išaiškinimų monopolis neparemtas besąlygišku tikėjimu?