Krašto žinios

Audrius Bačiulis. Dulkio bajeriai

Ministras Dulkys – šiaip veislinis kvailys ir didybės manija serganti biurokratinė menkysta, pagaliau gavusi galimybę pavaldyti? O gal pats atsistatydinti nedrįstantis, bet Sveikatos apsaugos ministerijai toliau vadovauti nebenorintis žmogelis?

Česlovas Iškauskas. Pykčio ir gerumo sandūra

silales-artojas.lt

Kuo iš kitų išsiskyrė praėjusi savaitė? Juk taip nesinori vėl narstyti anų riaušių prie Seimo, ieškoti kaltų ir teisių, nugalėtojų ir pralaimėjusių, gąsdinti nelinksma ateitimi, maišyti su purvais atokvėpio neturėjusios valdžios, kuriai visi sunkumai dar prieš akis… O juk ir nauji partijų bei politikų reitingai rodo, kad tie, kurie viską stebi iš šalies ir tik mėgsta pakritikuoti, kyla aukštyn, o smunka populiarumas tų, kurie jaučia didžiausią atsakomybę ir kažką daro.

Ramūnas Aušrotas, Nacionalinio susivienijimo kandidatas į Trakų mero postą: kurkime naują santykių kultūrą Lietuvoje. Ir pradėkime tai nuo Trakų

Mieli bičiuliai!

Kiekvienam iš mūsų gyvenime būna laikas, kada tenka peržengti Rubikoną.
Toks laikas atėjo ir man, kai gavau Nacionalinio susivienijimo pasiūlymą kandidatuoti į Trakų mero postą.

Prisipažinsiu – man tai buvo netikėtas pasiūlymas.
Trakų rajone gyvenu jau dešimt metų, bet mano mąstymo orbitoje iki tol sukosi tik nacionaliniai klausimai.
Tačiau šis pasiūlymas privertė galvoti apie žemę, kurioje gyvenu.
Ir kurioje man, neslėpsiu, gera gyventi.

Birutė Rūta Vitkauskienė. Ar didinga Biržų kunigaikščių Radvilų dvarvietė Vilniuje pasmerkta užmigti amžinu miegu?

Seniai buvo žinoma, kad dar tarpukaryje veikusi ligoninė tarp Tilto ir Žygimantų gatvių Vilniuje bus naikinama. Ne vieno paveldosaugos specialisto, žymių lietuvių ir lenkų istorikų bei šių eilučių autorės tyrinėjimai, pagrindžiantys Biržų kunigaikščių Radvilų garsios rezidencijos, buvusios šioje vietoje, svarbą Lietuvos istorijai, turėjo būti žinomi už paveldą atsakingoms institucijoms. Čia stovėję rūmai, pastatyti prieš 1546 m. (nes tais metais minimi Žygimanto Augusto sąskaitose), priklausė etmonui ir Vilniaus kaštelionui, Barboros Radvilaitės tėvui, Jurgiui Radvilai, už karinius nuopelnus gavusiam pravardę Herkulis. Renesansinių koklių kolekcija iš jo rūmus šildžiusių krosnių buvo aptikta netoliese, kasinėjimai vyko prieš vykdant Mindaugo tilto statybas. Dabartinių Valdovų rūmų archeologinių tyrimų metu ne kartą teko girdėti, kad šių Radvilų rūmų vieta nusipelno tokių pat kaip Valdovų rūmai išsamių mokslinių archeologinių tyrimų. Po Jurgio Radvilos mirties 1541 m. rūmai atiteko jo sūnui, Vilniaus vaivadai ir didžiajam LDK etmonui Mikalojui Radvilai Rudajam. Kaip tik jo laikais rūmai pradėjo plėstis, XVI a. pabaigoje juos valdė Rudojo sūnus Mikalojus Kristupas, pravarde Perkūnas, o po jo mirties 1604 m. – pastarojo palikuonis, Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila. Kas yra žinoma apie seniausią garsios rezidencijos laikotarpį? T. Narbutas pateikia Barboros Radvilaitės motinos sodo aprašymą; galima paskaityti Jonušo Radvilos rūmų inventoriaus, sudaryto 1620 m. jau po jo mirties, ištraukas. Rūmai, atitekę jo antrajai žmonai Elžbietai Sofijai von Hohenzollern, susidėjo iš dviejų pastatų: senųjų rūmų, vadinamų „Kryžminiais“, dabar tebeglūdinčių po žeme, maždaug po dabartine transformatorine bei iš dalies po Administracinio teismo kiemo korpusu; ir naujųjų, vadintų „Didieji mūriniai rūmai“, išpuoselėtų Jonušo Radvilos, kurių dalis buvo atkasta ir tyrinėta 2018 m. Senuosiuose „Kryžminiuose“ rūmuose buvo damų kambariai. Galima spėti, kad kaip tik šiuose rūmuose kadaise gyveno Barbora Radvilaitė. Naujuosiuose rūmuose buvo reprezentacinis medžiu išmuštas valgomasis, kuriame kabojo 19 paveikslų, vaizduojančių batalines scenas. Vienas iš jų buvo išskirtinis, pakabintas atskirai virš valgomojo indaujos arba kredenso, jis vaizdavo 1514 m. LDK kariuomenės pergalę mūšyje prie Oršos. Šis didelis ant medžio lentų tapytas paveikslas išliko ir dabar saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. 2014 m. minint 500- ąsias mūšio metines, paveikslas buvo eksponuojamas Vilniuje, Chodkevičių rūmuose.

Scroll to Top