Ukraina

Karas Ukrainoje. Penkiasdešimt antroji (balandžio 16-oji) diena

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Sveiki pabudę. Trumpas atnaujinimas iš fronto.

Donbaso kryptis. Nepaisant pliaupiančio lietaus, mūšiai šioje kryptyje suaktyvėjo. Anksčiau vidutiniškai Donbaso kryptyje (neskaičiuojant Mariupolio) orkai per dieną puldavo 4-7 kartus. Šį kartą gynėjai atlaikė 10 atakų. Tai dar vienas priminimas „orų generolams“, kad ne oras diktuoja mūšio ritmą, o iškelti uždaviniai, pajėgų pasirengimo lygis ir turimi resursai.
– Charkiv. Agresorius dar labiau suintensyvino miesto apšaudymus. Tikėtina, tai susiję su pastarosiomis dienomis ukrainiečių sėkmingai įvykdytomis pasalomis orkų kolonoms. Tuo pačiu ukrainiečiai nelieka skolingi – pasirodė pranešimai, kad apšaudyta Zhuravliovka (pasienio miestelis RF Belgorodo srityje). Ukrainiečiai to nepatvirtina, tačiau toks veiksmas galėtų būti logiškas. Iš miestelio eina keletas kelių link Charkiv šiaurės. Tad neatmestina, kad čia yra priešakinis orkų aprūpinimo rajonas, galimai čia telkiasi link Charkiv judančios agresoriaus pajėgos.
– Šiaurinis flangas. Agresorius vėl bandė prasiveržti Barvinkove link. Galimai tai nebuvo puolimas siekiant užimti patį miestelį, bet tradicinis orkų bandymas „žvalgyba mūšiu“ pačiupinėti ukrainiečių gynybą ir taip geriau pasiruošti pagrindinį puolimą vykdysiančioms pajėgoms. Agresoriaus flangai ir toliau lieka pažeidžiami, šią grėsmę orkai bando mažinti kaip moka – aviacija daužo kur papuola (šį kartą pataikė į mokyklą Velyka Komishuvacha kaime). Rubizhne sektoriuje mūšiai kiek aprimo, tačiau tai agresorius bando taip pat kompensuoti, tik čia labiau artilerijos smūgiais. Priešas meta daugiau pajėgų į pietinę Severodonetsk pusę ir Popasna. Pastarajame miestelyje orkai įsiveržė į miestelio prieigas, tačiau buvo atmušti. Tai bloga tendencija, kadangi panašu agresorius pagaliau priartėjo prie miestelio tiek, kad gebėtų koncentruoti pėstininkus ir veržtis į miestelį. Vien gynyba ir taiklia netiesioginę ugnimi ukrainiečiams šią problemą bus sunku išspręsti. Geriausias vaistas – kontrataka. To ir linkime.
– Centras. Agresorius suintensyvino veiksmus Donetsk – Horlivka sektoriuje. Intensyvinami artilerijos smūgiai Toretsk, pajėgos telkiamos link Avdiivka, neatmestinas šio miestelio puolimas. Svarbu pasakyti, kad centre agresorius nuo pat vasario 24 d. beveik nepasistūmėjo, tad tikėtina tokiais bandymai nesitiki pramušti ukrainiečių gynybos, o siekia prikaustyti pajėgas, priverčiant jas būti prie gynybinės linijos.
– Pietų flangas. Hulaijpole – Velyka Novosylka – Vuhledar – Mariinka mūšiai lokalūs, tęsiasi intensyvios artilerijos dvikovos. Mariupolyje orkai plečia savo kontroliuojamą teritoriją. Tikėtina, tai susiję ne tik su tuo, kad orkams pavyksta išmušti gynėjus iš jų pozicijų, bet labiau todėl, kad 36-tai ukrainiečių jūrų pėstininkų brigadai palikus savo sektorių (dalis susijungė su „Azov“, dalis žuvo arba pateko į nelaisvę), atsivėrė nekontroliuojama teritorija. Ją užimdami, orkai tai pateikia kaip mūšių rezultatą.

Pietų kryptis. Agresorius stiprina savo pozicijas aplink Chersoną. Ukrainiečių atakos aprimo, jie persigrupuoja, telkia resursus. Priešas visomis jėgomis bandys išlaikyti vakarinį Dnipro upės krantą.
Dėl pasirodžiusios informacijos, kad SAS moko civilius/karius Kyive. Sunku pasakyti ar tiesa ar fake‘as, bet ką svarbu suprasti:
– Šiame karo etape pilna karių ir ukrainiečių pajėgose, kurie naujokus galėtų mokyti naudotis NLAW, Javelin ar Stinger. NATO šalies Tier 1 SOP pajėgumas tam nereikalingas.
– Informacija apie tai, kad neva SAS yra Kyive išsprūdo iš taktinio lygmens karininko (įvardijamas kapitonas). Taigi, arba kažkas labai stipriai gaus per kepurę už palaidą liežuvį, nes išpliurpė jautrią informaciją, arba gaus į ausį nes pliurpia kas yra jo vaizduotėje, bet ne realybėje, nes ne kiekvienas profesionaliai atrodantis britas su barzda yra iš SAS. 🙂

Nuotraukoje – orkų kolonos likučiai.

Vytautas Radžvilas. Apie vertybes ir interesus

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš jau beveik neaprėpiamo tekstų apie karą Ukrainoje srauto ne tik tuo, kad jame pateikiama daug plačiajai visuomenei nežinomų faktų. Tokių faktų, kad nieko panašaus nesitikėjusiam ar tik šį tą girdėjusiam apie glaudų demokratinių Vakarų šalių ir despotiškos Rusijos bendradarbiavimą žmogui gali iš nuostabos užgniaužti kvapą. Šis tekstas ypač naudingas tuo, kad jis gali praverti akis ne vienam įpratusiam besąlygiškai tikėti bet kuria oficialiai skelbiama tiesa žmogui. Jame puikiai atskleidžiama, kokia milžiniška praraja gali atsiverti tarp skambių frazių apie demokratijos, laisvės bei žmogaus teisių vertybes ir už jų slypinčios jau ne tik pragmatiškos, bet iš esmės ciniškos prekybos interesais, kai į „neišvengiamas sąnaudas“ įtraukiamas net nekaltų žmonių kraujas.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai rėmė Lietuvos narystę euroatlantinėse struktūrose. Tačiau „nuosekliai“ nereiškia „aklai“. Visada laikėmės vidurio kelio tarp nuolankaus ir nemąstančio „euroentuziazmo“ ir provincialaus bei geopolitiškai trumparegiško „euroskepticizmo“. Buvome ir po šių įvykių dar labiau liksime eurorealistai. Ši nuostata iš esmės yra požiūris, kad Lietuvai narystė euroatlantinėse struktūrose yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiame požiūryje nėra „euroentuziastingo“ aklumo ta prasme, kad jis atspindi įsitikinimą, jos šios iš principo naudingos ir reikalingos struktūros nėra filantropų arba, kalbant paprasčiau, geraširdžių tetų ir dėdžių klubas. Tai reiškia, kad eurorealizmas įkūnija aiškų supratimą, jog patekus į turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių klubą jame vis dėlto reikia tvirtai ir protingai grumtis už lygiateisę ir garbingą vietą prie derybų ir pasitarimų stalo. Ir tai įmanoma padaryti tik būnant ir išliekant valstybe.

Marius Parčiauskas. Ar Rusijos atsitraukimas yra pralaimėjimas ir kas toliau?

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys, politologas, atsargos karininkas

Jau kurį laiką po Rusijos atsitraukimo iš Ukrainos šiaurinių sričių vyksta diskusijos, ką Rusija darys toliau ir kaip vertinti tokį staigų pokytį. Atitrauktus vienetus Rusija permetinėja prie ir į Rytų Ukrainą.

Didžioji dalis šių vienetų dalyvavo mūšiuose daugiau kaip 30 dienų, todėl užtrunka ne tik juos perdislokuoti, bet ir bent kažkiek atstatyti jų kovinį pajėgumą personalo ir įrangos atžvilgiu arba reorganizuoti, apjungti vienetus į mažiau, bet pajėgių kovoti. Vertinama, kad atstatyti šių vienetų kovinį pajėgumą užtruktų apie du mėnesius. Nors vienetai bus kažkiek papildyti nauja įranga ir rezervo kariais, normalus jų kovinis pajėgumas nebus atstatytas ir toliau jie kovos skylėti, apjungti. Dalis jų jau pasiekė Donbasą.

Galiausiai, net pilnai užkamšius personalo skyles rezervistais, kokio efektyvumo galima tikėtis iš šių prastai apmokytų karių? Tikėtina, šiais vienetais bus siekiama kuo greičiau sustiprinti ruožą nuo Charkovo iki Donecko ir ten įsitvirtinti, nes Ukraina ruošia ir apginkluoja (dabar jau ir sunkiąja technika) savo rezervą. Žinoma, nedidelis pajėgumas paliekamas ir Baltarusijoje su tikslu priversti Ukrainą dalį pajėgų, kurios kitu atveju galėtų būti permestos į Rytų Ukrainą, laikyti prie Kijevo.

Edvardas Čiuldė. 2014 metai: toks sąrašas, regis, greitai prablaivintų mus visus

Mane visados truputėlį įžeidžia pasakojimai, kad neva mes visi anksčiau draugiškai nesupratome tikrosios Rusijos esmės arba apie tai kažką nutuokėme miglotai, nepakankamai. Esą net ir prasidėjus Krymo aneksijai niekas nesitikėjo, kad Rusija žengs taip toli. Taigi, kaip atrodo, pribrendo laikas patikslinti klausimą dėl nuomonių balanso, Rusijai pradėjus tiesioginį Ukrainos karinį užpuolimą ir nepriklausomos šalies draskymą dar 2014 metais.

Žinoma yra žmonių, kurie keičia savo nuomones, sekdami generaline linija, vairuojami laikmečio dvasios pastūmėjimų. Neseniai skaičiau ilgamečio konservatorių partijos nario Kęstučio Masiulio interviu, kur garbus veteranas išsako kažką panašaus į apgailestavimą, kad tapo politiku, įrodinėdamas, kad toks pasirinkimas yra nepakeliamai sunki našta, besitęsiantis 20 metų didvyrio pasiaukojimas dėl tautos.

Žinoma, K.Masiulis tikrai yra ne pats blogiausias variantas, greičiau – atvirkščiai. Tačiau mes neblogai prisimename ir tai, kad prieš dešimt su trupučiuku metų anas buvo aršus šeimos vertybių gynėjas, o dabar su konvertito įkarščiu gina vadinamųjų pažangiečių išpuolius prieš konstitucinę šeimos sampratą. Iš tiesų, kaip neretai būna, keičiasi konjunktūros pagrindiniai orientyrai, keičiasi ir žmogus, lengvai kaip išskrostos žuvies pūslė vandenyje apvirsta jo nuomonės.

Karas Ukrainoje. Penkiasdešimt pirmoji (balandžio 15-oji) diena

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Gerą vakarėlį.

Daug susilaukiame klausimų ir prašymų apibendrinti pirmąsias 50 agresijos dienų. Bandom.

I. Strateginis dėmuo:
• Kremlius pradžioje iškėlė ideologinius („denacifikacija“, „demilitarizacija“) tikslus, tačiau karine prasme neįgyvendinamus. Tikėtina, dėl to buvo netinkamai įvertintas priešininkas, pervertintos savo jėgos, neįvertinta Vakarų valstybių reakcija. Ką jau kalbėti apie bent keleto sąjungininkų parama sau (neskaitant Baltarusijos). Dar iki eskalacijos Maskvos diplomatija buvo arogantiška, desperatiška ir agresyvi, tad pasaulio akyse pradėjus telkti pajėgas prie Ukrainos sienų, Rusija jau buvo agresoriumi. Rezultatas – karo tikslas nuo „denacifikacijos ir demilitarizacijos“ pasikeitė iki „Donbaso išlaisvinimo“, o dabar ūsuotasis Peskovas kalba, kad tikslas yra „sunaikinti nacių karinius vienetus.“
• Ukraina 8 karo metus nuo 2014 m. išnaudojo tvariems ryšiams su partneriais megzti (nepaisant skandalų, pvz.: D. Trump – J. Biden istorija), o dabar užsitikrina vis didesnį ginkluotės tiekimą. Svarbu pažymėti, kad savo karinį planavimą grindė tikslia žvalgybine informacija (tame tarpe ir iš NATO šalių) ir adekvačiu jos vertinimu. Tai leido sukurti tinkamą potencialą pasitikti agresiją ir su ja kovoti.

II. Operacinis:
• Rusija išskaidė savo nepakankamas ir prastai parengtas pajėgas į 5 kryptis, kuriose gausu didelių (kai kur net milijoninių) miestų, dengiamų natūraliomis gamtinėmis kliūtimis (pvz.: upės). Viena vertus trumpuoju laikotarpiu tai davė efektą Pietų kryptyje, kur agresorius gana lengvai pasiekė pirminius operacijos tikslus (Chersonas, Melitopolis, Mariupolio blokada). Tačiau patyręs pralaimėjimus prie Kyiv, Sumy, Charkiv, agresorius prarado iniciatyvą ir Pietų kryptyje. Donbaso kryptyje (siekdamas minėtų politinių, o ne karine logika paremtų tikslus) agresorius tikėtina pradės puolimą nepasirengęs pilna apimti. Nepaisant pranašumo aviacijos srityje iki šiol nesugebėta visiškai dominuoti Ukrainos oro erdvėje.
• Ukraina gerai organizavo gynybą 4 iš 5 agresoriaus puolimo krypčių. Pietų kryptyje dėl resursų stokos ir netikėtų priešo veiksmų (pulti per siaurą Krymo „bottleneck‘ą“ buvo tikrai rizikinga, to ukrainiečiai nesitikėjo), nesugebėjo tinkamai parengti operacinio rajono ir leido priešui persikelti į vakarinį Dniepro krantą bei priartėti prie Mariupolio iš vakarų. Šios klaidos šiuo metu turi neigiamos įtakos Donbaso gynybai (galimybei čia esančioms ukrainiečių pajėgoms būti apsuptoms iš šiaurės ir pietų). Nežiūrint į tai flangai, kol kas atrodo neblogai laikomi. Lanksti oro gynyba ir ribotas, tačiau tikslinis aviacijos naudojimas prisideda prie ukrainiečių galimybių permesti sausumos vienetus Donbaso link.

III. Taktinis :
Rusija:
• Pajėgos siekia užimti kuo daugiau teritorijos, ignoruodamos logistines problemas ir galimas ukrainiečių kontratakas/pasalas. Užimta teritorija labiau primena atskirų kontroliuojamų kelių ir vietovių voratinklį, o ne pilnai užimtą ir saugomą kontaktinę liniją su tvirtai kontroliuojamu (išvalytu) užnugariu.
• Sprendimo priėmimo procesas griežtai hierarchizuotas, vadai vietoje neturi įgaliojimų ir negeba priimti sprendimų, ypač patekę į nestandartines situacijas.
• Prastai motyvuoti, parengti, nepasiekiantys taktinių tikslų RF kariai ir vadai imasi „keršyti“ – vykdo karo nusikaltimus ir plėšia Ukrainos gyventojus.
• Pajėgos puola daugiausia keliais, neapsaugo savo flangų, prastai vykdo (arba išvis nevykdo) žvalgybą, negeba tinkamai reaguoti į kontaktą/pasalą (sustoja, nesiskleidžia, sudega arba bėga).
• Mūšiai mieste parodė, kad esminė jėga (mechanizuoti pėstininkai) yra silpnai parengti, nors tai bandoma kompensuoti didele ugnies koncentracija ir tankų parama, kol kas neveikia.
• Gintis sekasi geriau nei pulti – išnaudoja vietovę, gynybos gilumą. Tačiau veiksmai per daug šabloniški, pvz.: gavus didesnį sektorių nei priklauso pagal normatyvus, mechaniškai ištempia pajėgas vietoje to, kad vertintu ir priimti sprendimą, kur koncentruoti gynybą.
Ukraina:
• Pajėgos kovoja su priešu, o ne už teritoriją. Jei taktinė situacija reikalauja atsitraukti – tai ir padaro, pasitaikius gerai progai grįžta (tai ypač matėsi Kyivo sektoriuje kovose dėl Buchia, Irpen, Hostomel).
• Įvairių lygių vadai savo operacijų rajonuose turi veiksmų laisvę reaguoti į susiklostančią situaciją ir priimti sprendimus.
• Karių motyvaciją ginti savo šalį stiprina sėkmė mūšio lauke, bei beprecedentė Vakarų parama.
• Mariupolio gynyba – mūšio mieste šedevras. Operacija puikiai suplanuota: sukaupta pakankamai resursų, gerai įsitvirtinta inžinerine prasme, netiesioginės ugnies taikiniai prišaudyti, puikiai veikia targeting‘as. Užduotis vykdo motyvuoti ir puikiai parengti kariai ir vadai.
• Agresoriaus tiekimo kolonų (aprūpinimo konvojų) atakavimas – neišnaudota ukrainiečių galimybė. Matome pasitaikančias pasalas, tačiau žinant silpną orkų užnugarį, tokių atakų galėtų būti žymiai daugiau. Kol dar buvo Kyivo puolimo kryptis aktyvi, Sumy ir Chernihiv sektoriuje aktyvesnės pasalos silpnuose orkų tiekimo keliuose būtų privertę jų grupuotes suskilti į atskirus, dalinai izoliuotus rajonus. Charkiv sektoriuje prieš savaitę ukrainiečiai turėjo galimybių langą stipriau sutrikdyti orkų tiekimo kelius, tačiau panašu kiek pavėlavo ir nepasinaudojo šiuo momentu. Dabar prasideda atakos prieš orkų tiekimo kolonas Kupiansk – Izyum kelyje, tačiau agresorius jau pritraukė daugiau vienetų prie Charkiv, miestą atakuoja su netiesiogine ugnimi.

O esminis 50 eskalacijos dienų rezultatas – „denacifikuotojus” netrukus šienaus senas geras fokiškas MG.

Ką manote jūs apie pirmas 50 karo dienų?

Linas Karpavičius. Kas užaugino Rusijos monstrą ir ar bus leista laimėti Ukrainai?

Kai kurie pasakyti labai svarbūs dalykai išgirstami tik atėjus laikui. Akivaizdžiausias šito įrodymas – pavėluota atgaila Vakarų politiniuose ir akademiniuose sluoksniuose dėl atsainaus požiūrio į du dešimtmečius siųstus įspėjimus apie revanšistinius putiniškos Rusijos kėslus. Pavėluotas mušimasis į krūtinę dėl padarytos „strateginės klaidos“, kaip ją vadina Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, nepadės prikelti nei vieno nužudyto ukrainiečio.

O jų nužudyta daug – labai daug, ir mirs dar daugybė, kol į Ukrainos žemę sugrįš taika. Šiame kontekste verta priminti, kad jau praėjusiuose rinkimuose į Europos parlamentą Vytautas Radžvilas prabilo apie faktiškai sudarytą Merkel-Putino paktą.

Dominykas Vanhara. Išaiškinimas „žmogteisių gynėjams“ kas yra karo pabėgėlis, o kas yra „atbėgėlis“

Dėl karo Ukrainoje, reikia tikėtis, visiems, kaip prof. Raimondas Kuodis sakė, „žmogteisių gynėjams“, iki šiol pasiklydusiems tarp trijų pušų, bus ant pirštų paaiškinta, kas yra karo pabėgėlis, o kas yra „atbėgėlis“.

Taigi, kuo skiriasi Ukrainos karo pabėgėliai nuo „atbėgėlių prelegentų“, kurie pas mus taip gausiai plūdo praeitą vasarą?

Pirma, iš Ukrainos bėga moterys, vaikai ir senoliai. Vyrai lieka ginti savo šalies. Savo ruožtu, didžioji dauguma „atbėgėlių“ buvo jauni sveiki vyrai, maždaug nuo 20 iki 35 metų amžiaus. Kaip suprantu, jei jie bėga nuo karo, tai jų gimtųjų šalių ginti lieka moterys, vaikai ir senoliai? Nes tarp „atbėgėlių“ moterys, vaikai ir senoliai sudaro visišką mažumą.

Antra, visiškai akivaizdu, kad Ukrainoje vyksta pats nuožmiausias karas. Ir ne tik karas, bet ir Rusijos vykdomi žiauriausi karo nusikaltimai, kuriuos, ko gero, bus galima kvalifikuoti net kaip ukrainiečių genocidą. Savo ruožtu, dauguma „atbėgėlių“ patys pripažįsta, kad jie čia atsidūrė dėl blogų gyvenimo sąlygų savo šalyse, perspektyvų neturėjimo, t.t.

Vytautas Sinica. Ar Rusija pralaimi karą?

Vis tenka pasiginčyti, ar Rusija pralaimi karą. Juk Ukrainos netektys milžiniškos, civilių aukų kančios nežmoniškos. Visa tai tiesa. Bet kare labai retai kuri pusė išvengia rimtesnių aukų. Ne jomis matuojama pergalė. Pergalė matuojama pasiektais tikslais. Ir Rusija nepasiekė savo tikslų, tiesą sakant, jokių tikslų, kaip bežiūrėsi:

– Rusija siekė ir tikėjosi okupuoti visą ar didesnę dalį Ukrainos teritorijos, įskaitant Kijevą ir visą jūros pakrantę. Kol kas sugebėjo užimti tik vieną didelį miestą ir atsitraukė atgal į Donbasą, kurį ir bandys galutinai okupuoti ir sujungti su Krymu. Net jeigu naująjį mažesnį tikslą įgyvendinti pavyks, tai pralaimėjimas lyginant su išsikeltais tikslais;

– Rusija siekė atitraukti NATO nuo savo sienų („NATO ją supą“), bet vietoje to išprovokavo Švediją ir Suomiją tapti NATO narėmis. Galutiniai sprendimai dar nepriimti, bet abiejų šių šalių stojimas į NATO atrodo beveik garantuotas ir labai blogas Rusijai;

Kastytis Braziulis. Keletas minčių…

Prancūzijos prezidentas, kandidatas į prezidentus E.Makronas žurnalistams pareiškė, kad Ukraina ir Rusija yra broliai. Ukrainos reakcija buvo žaibiška. Kaip taip gali būti? Koks gi čia brolis? Ar brolis žudo brolį? Ar brolis žudo brolio vaikus? Ar brolis prievartauja brolio žmoną ir vaikus? Ar brolis naikina brolio namus? Kiekvienas atsakytų, kad ne. Tai yra nesąmonė. E.Makronas yra Rusijos propagandonų paveiktas žmogus. Įkalė jie jam į galvą nuostatą apie Rusijos ir Ukrainos brolystę. Jis patikėjo ir skleidžia ją. Būtina visiems laikams išmesti iš galvos šią brolybės nesąmonę. Negalima klaidinti žmonių. Reikia kalbėti aiškiai ir tiksliai. Ukraina yra laisva, nepriklausoma valstybė, o ne jaunesnysis rusijos brolis.

Ukrainos saugumas pagavo oligarchą V. Medvedčiuką. Jis dirbo Maskvai gana atvirai. Kremliaus slaptos armijos Ukrainoje vedlys. Už tai jis gavo milijonus, kuriuos iššvaistė ne armijai stiprinti, o savo turtams didinti. Dabar prarado viską ir namus, lėktuvą, laivą, žmoną ir laisvę. Tiesa, Ukrainos prezidentas Zelenskis pasiūlė iškeisti Medvedčiuką į Ukrainos karius. Tačiau tik po to, kai jis viską išpasakos, atskleis visų Kremliaus armijos Ukrainoje narių vardus, vykdytas ir planuotas slaptas operacijas, finansines sąskaitas iš kurių buvo finansuojami politikai, valdininkai, jėgos struktūrų pareigūnai, verslininkai ir žurnalistai. Rusija dirba įprastai. Finansavimą organizuoja per savus oligarchus, kurie pritraukia smulkesnius verslininkus, o per juos visus kitus. Kremliaus naftos, dujų, anglies, metalo pinigai plaukia upeliu į šių išdavikų kišenes. Lietuvoje irgi plaukia, deja. Gerai, kad šį kartą gobšumas nugalėjo. Nebuvo jie pasiruošę šiam karui. Na, o kai numelš Medvedčiuką galutinai, tai galės ir išmainyti. Ten jo šilti patalai nelaukia.

Rusijoje vyksta saugumo valymas. Kaip senais Stalino laikais. Virš 150 FSB darbuotojų yra atleisti iš darbo, tardomi. Kai kuriems pareikšti įtarimai, kai kurie uždaryti areštinėje. Įdomu yra tai, kad FSB viduje buvo 5 padalinys, kuris užsiėmė žvalgyba. Tai ne FSB funkcija. Tai žvalgybos, visiškai kitos tarnybos, funkcija. Šis žvalgybos padalinys užsiėmė žvalgyba buvusiose sovietų sąjungos respublikose. Tame tarpe ir Lietuvoje. Putinas ir visi kiti, kurie kūrė šį padalinį, vis dar laikė mus ir kitas buvusias sovietines respublikas rusijos imperijos dalimis ir siekė jas prisijungti. Šio padalinio darbuotojai ne tik verbavo žmones ir jų pagalba rinko informaciją, bet vykdė slaptas žvalgybines operacijas, kurių pagalba siekė griauti valstybes iš vidaus ir parengti jas perdavimui. Įdomi tema, reikės ją panagrinėti išsamiau. Kaip giliai, pavyzdžiui, Lietuvoje įsiskverbė Rusijos saugumas? Kas jam dirbo? Kokią žalą padarė? Koks likimas šių žmonių? Tai tikrai nėra fantastinė užduotis.

Karas Ukrainoje. Penkiasdešimtoji (balandžio 14-oji) diena

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Gerą vakarą geriems žmonėms. Pasirodė pranešimai, kad neva Briansk kaži kas sproginėja. RF teigimu neva Ukrainos sraigtasparniai atakavo objektus šiame Rusijos regione. Taip pat pasirodė informacija apie sprogimus pasienio kaimelyje Spodaryushino (Belgorodo sr.). Pradeda mintys kilti įvairios, kad gal taip Kremlius kuria pagrindą įvesti karo padėtį, paskelbti bent dalinę mobilizaciją ir taip pasiruošti tolimesnei kovai po mūšio dėl Donbaso. O gal ir čia kaip laive „Maskva“ kažkas neatsargiai parūkė ir tikrai tikrai ukrainiečiai čia ne prie ko  Kaip bus – matysime.

Donbaso kryptis:
– Šiaurinis flangas. Panašu, artėjant galimam dideliam orkų puolimui ukrainiečiai bando sutrikdyti priešo planus ir intensyviai atakuoja agresoriaus tiekimo kolonas. Jau rytiniame poste rašėme bent apie du tokius atvejus, dabar orkų tiekimo kolonos paskrudo prie Balaklya ir Izyum. Tai labai geros tendencijos, kadangi dėl tokių veiksmų orkai ne tik turės problemų su tiekimu, bet ir bus priversti puolimui besiruošiančias pajėgas kreipti kita linkme (atsakingiau vykdyti maršrutų apsaugą, daugiau dėmesio skirti užnugario išvalymui). Nepanašu, kad orkai paiso šių tendencijų. Jie įsitvirtino Borova kaimelyje (į šiaurės rytus nuo Izyum) ir bando susikurti tvaresnį placdarmą pietiniame Donets upės krante. Matysime, ar jau daug nesėkmių orkams atnešęs bandymas užimti kuo daugiau teritorijos spjaunant į užnugario apsaugą šį kartą duos rezultatą. Orkai toliau nenuilstamai atakuoja Popasna, Severodontsk, rengiasi pulti Barvinkove ir Slaviansk.
– Pietų flangas. Priešas toliau nesėkmingai bando pralaužti ukrainiečių gynybą Mariinka. Mariupolis kaunasi.

Pietų kryptis. Naktį penkioliktąjį kartą smagiai driokstelėjusi Chiornobaivka padėjo ukrainiečiams puolant vakarinėse Chersono miesto prieigose. Tikėtina tokiu artilerijos smūgiu ukrainiečiai siekė suardyti priešo vadovavimo grandinę, trikdyti tiekimą ir neleisti priešui įvesti rezervų, o tuomet dieną pradėjo puolimą. Panašu, kad pavyko neblogai – pranešama apie orkų didelius nuostolius, ukrainiečiai pasistūmėjo į priekį. Nesėkmes sausumoje ir jūroje orkai bando kompensuoti tradiciniu sau būdu – artilerija, aviacija ir raketomis smūgiuoja Mykolaiv ir Odesa.

Kyivo kryptis. Kaip ir prognozavome anksčiau, šioje kryptyje prasidėjo provokacijos. Atsinaujino artilerijos apšaudymai iš Baltarusijos pusės. Ugnimi atakuotos Chernihiv ir Sumy apylinkės. Tuo pačiu RF kariai iš šaulių ginklų apšaudė Ukrainos pasienio punktą. Tikėtina tokiais veiksmais siekiama 1) prikaustyti ukrainiečių pajėgas, kurios galimai vyks į Donbasą, 2) kelti paniką gyventojų tarpe 3) delegacijoms iš užsienio siųsti, kad Kyive nesaugu ir taip trikdyti tarptautinį bendradarbiavimą. O gal tai kerštas už Brianską?
Vėl atsibudo bulbafiurerio pimpačkiukas (Saugumo tarybos vadas) ir aiškina apie neva iš Ukrainos planuojamas provokacijas prieš Baltarusiją, kad įtraukti ją į karą. Tokiu būdu tarp eilučių pasako, kad Kremliaus provokacijos ir spaudimas neprivers Baltarusijos įžengti į Ukrainą. Dvigalvės vištos net pimpačkiukai nebeklauso.

Nuotraukoje – Ukrainos SOP prie Izyum susprogdino tiltą su Rusijos karine technika.

Scroll to Top