Demokratija ir valdymas

Ponia Žana ir Lietuvos Vyriausybė: Iš suverenių tautos teisių turėtų tyčiotis ne Seimas, bet Konstitucinis Teismas

Teisingumo ministerija pasiūlė Konstitucijos pataisas, kurios Konstituciniam Teismui (KT) suteiktų galią nuspręsti, ar 300 tūkst. piliečių inicijuotas referendumas teisėtas.

Vyriausybė pirmadienį šiam pataisų projektui pritarė ir perdavė jas svarstyti Seimui.

Ministerijos pasiūlytose pataisose teigiama, kad jei Seimo ekspertų grupė nuspręs, jog referendumu siūlomas sprendimas neatitinka Konstitucijos, parlamentas turės kreiptis į KT.

Spaudos atgavimo diena: ką esame atgavę – spaudos kalbą ar laisvą spaudą?

Vakar, gegužės 7-ąją, minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kaip ir kasmet, šią dieną įvyko keletas šventinių renginių, buvo sakomos iškilmingos kalbos, siunčiami sveikinimai ir palinkėjimai (keletas jų ČIA, ČIA ir ČIA).

Deja, apie tai, kas iš tiesų įvyko tą 1904 metų gegužės 7-ąją, kalbėta taip skambiai, kad niekas taip ir neišdrįso paklausti, ar minėdami tą dieną susigrąžintą teisę užrašyti savo mintis ne kirilica galime teigti, jog „kova už laisvą lietuvišką žodį“ jau baigta ir kad esame „atgavę spaudą“? Ar Lietuvos spauda (ir ne tik spauda, bet ir kitoks viešas žodis), tegul ir spausdinama lietuviškais rašmenimis, jau yra laisva? Tarnauja Tautai ir Piliečiui? Gina jų teisę į laisvą minties raišką? Ir kada žodis iš tiesų būna laisvas?

Galų gale – ką, tiesą sakant, gina mūsų laikų „didžioji“ Lietuvos žiniasklaida? Mūsų, piliečių, laisvę žinoti tikrąją padėtį valstybėje? Žurnalistų laisvę tirti korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia ar verslo ryšiais, atskleisti visuomenei ir aplinkai daromą žalą, suteikti balsą tiems, kurie kitaip būtų neišgirsti, išreikšti kitokią nei valdančiųjų nuomonę, nesutikti su politiniais ar ekonominiais sprendimais ar bent išgirsti sprendimo priėmimo teisę uzurpavusio elito argumentus?…

Andriaus Kubiliaus geroji žinia: Tikiu, kad iki 2040-ųjų Lietuva savo gerove jau bus pralenkusi Vokietiją ir Švediją

Šiandien sveikindamas TS-LKD naująjį partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį Andrius Kubilius savo kalboje nubrėžė ambicingą Lietuvos perspektyvą: „Aš tikiu, kad nepaisant visų šiandieninių problemų, taika išliks iki tų metų, tikiu ir tuo, kad ir mūsų pastangų dėka Ukraina jau bus kartu su mumis Europos Sąjungoje, o Rusija bus pasveikusi nuo putinizmo, – sakė A. Kubilius ir pašmaikštavo: – Lietuva savo gerove jau bus pralenkusi Vokietiją ir Švediją, o mūsų anūkai jau augins savo vaikus, mūsų proanūkius. Ir 2040 metais aš žvaliai lipsiu į Tėvynės Sąjungos, valdančiosios partijos, specialaus suvažiavimo, skirto Lietuvos 50-mecio jubiliejui, tribūną. Suvažiavimui pirmininkaus Gabrielius Landsbergis, kuriam tuo metu bus tik niekingai jaunatviški 59 metai“.

Antanas Miškinis. Moka ir nesuvokia, už ką moka…

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija paprašė Kainų komisija išaiškinti, ar daugiabučio namo šilumos vartotojai privalo sumokėti už… visą pastatui pateiktą šilumą.

Vadovaujantis sveiko proto logika, neturėtų kilti net ir toks klausimas – juk yra visiškai akivaizdu, kad kas nupirkta, tas turi būti ir apmokėta. Bet, kaip matome, toks klausimas kyla.

Karolis Kaklys: Post factum – neteisėto Druskininkų laikraščio leidyba, tai iš anksto suplanuota propagandinė kampanija

Praėjus daugiau nei porai metų įsigaliojo 2013 m. gruodžio 3 d. žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, kuriuo Druskininkų savivaldybės institucijos, nepaisydamos Visuomenės informavimo įstatyme nustatyto draudimo, leido periodinį laikraštį kartu su švietimo įstaiga. Inspektoriaus sprendime nurodyta, kad leidinio turinys neapsiribojo informacijos, susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu ir sklaida. Leidinyje, pagal inspektoriaus sprendime nustatytas aplinkybes, buvo vykdyta akivaizdi politinė kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius – politinius interesus.

Ar liko Lietuvoje visuomenės autoritetų? Kas jie? Kas kelia didesnę grėsmę Lietuvos valstybei: Rusijos informacinis karas ar autoritetų trūkumas?

Sąjūdžio laikais niekam nebūtų atėję į galvą klausti, kas yra mūsų visuomenės autoritetai. Visi žinojome, kas jie yra, ir kai reikėjo siūlyti žmones į Sąjūdžio Tarybą, žinojome ką siūlyti kone vienbalsiai. Dabar situacija pasikeitusi iš esmės: vienų autoritetų jau nebėra tarp mūsų, kiti pasitraukę iš viešojo gyvenimo, dar kiti buvo paniekinti ir išstumti. Viešąją erdvę užpildė šoumenai, pramogos ir triukšmas. Autoritetingo balso labai reikėtų, bet jo nesigirdi. Todėl ir kviečiame pasvarstyti: ar liko Lietuvoje visuomenės autoritetų? Kas jie? Kaip jais tampama? Kokias grėsmes kelia moralinio autoriteto trūkumas? Ir pan.

Scroll to Top