Politika

Seimo rinkimams artėjant: parlamentinės partijos apgynė partijų privilegiją kelti ir kandidatų sąrašus

Rugsėjo 24 dienos vakariniame posėdyje Seimas atmetė savo nario Vytauto Antano Matulevičiaus pateiktą Seimo rinkimų įstatymo pataisų projektą, kuriuo būtų suteikta teisė ir visuomeniniams rinkimų komitetams dalyvauti Seimo rinkimuose bei kelti savo kandidatus ne tik vienmandatėse, bet ir daugiamandatėje rinkimų apygardose.

Ketvirtadienio vakarą siūlymo suvienodinti partijų ir visuomeninių rinkimų komitetų teises dalyvauti Seimo rinkimuose liko svarstyti 30 Seimo narių: posėdžio pabaigoje už siūlomas pataisas balsavo 5 Seimo nariai, 14 pasisakė prieš, 10 susilaikė.

Įstatymo pataisų autorius tokius balsavimo rezultatus pakomentavo vienreikšmiškai,: „Gavusios pamoką per savivaldos rinkimus, kuriuose visuomenininkai atėmė iš partijų dalį vietų savivaldybių tarybose ir net mero postų, partijos nusprendė nebežaisti demokratija ir ryžtingai užkirto kelią įstatymo projektui.“

Su V. A. Matulevičiaus pasiūlytomis Seimo rinkimų įstatymo pataisomis galima susipažinti ČIA.

Tiesos.lt skaitytojams siūlome susipažinti ir su šio siūlymo svarstymo eiga:

Alvydas Jokubaitis: jei Vakarai būtų tik Europa, saulutė jau seniai būtų nusileidusi

Eglė Samoškaitė | DELFI.lt

Pasauliui globalėjant bei stiprėjant konkurencinei kovai, kas geriau prisitaikys kintančiomis sąlygomis, vienas klausimas Lietuvoje yra tabu: ar tikrai verta investuoti į lietuvių kalbos ir literatūros mokymą, jei tikėtina, kad po kelių šimtų metų ši kalba galbūt vegetuos – gal verčiau jau dabar pereiti prie visuotinio mokymo anglų kalba?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad, viena vertus, vien tokio pobūdžio klausimas jau yra išdavystė, nuvertinanti lietuvių tautos formavimui įdėtas pastangas. Pasak jo, prisirišimas prie savo tapatumo yra tam tikra ištikimybės forma – jei jos nelieka, tenka kalbėti apie lietuvių tautinio sąjūdžio ir tautinės valstybės išdavystę.

Kita vertus, gali būti, kad XIX amžiuje kalbos pagrindu suformavus lietuvių tautą, XX amžiuje sukūrus valstybę, sugebėjus išlaikyti valstybingumo idėją per visą SSRS okupaciją, 1990 m. atkūrus nepriklausomybę ir integravusis į Vakarų struktūras jau atėjo metas apmąstyti, ką šiais laikais reiškia būti lietuviu.

„Jeigu būčiau koks pikto genijus ir norėčiau padaryti lietuviams ką nors blogo, tai aš rinkčiausi visa ko leistinumo taktiką. Lietuvių negalima brutalia jėga pulti, vežti į Sibirą, prievartauti – nė velnio nepadeda. Priešingai, jie susitelkia, sugeba išlikti, pradeda stipriai kovoti už savo kultūrinį ir politinį tapatumą. Net ir dabar matyti, kad Rusijos veiksmai lietuvių tapatumui ir susitelkimui turi teigiamos reikšmės. Be priešo Lietuvos visuomenė skaidosi rekordiniais tempais. Dabar jau laikas kalbėti apie naują lietuvių tautos išlikimo etapą. Lietuva politiškai šiandien yra panaši į Graikiją, tik kol kas ekonominės aplinkybės geriau susiklostė. Dėl to nereikia kaltinti Europos Sąjungos. Patys save išmokome naikinti ir randame tam įtikinančių pasiteisinimų, – interviu DELFI sako A. Jokubaitis.

Tačiau profesorius pripažįsta, kad klausimo apie tautos ateitį kėlimas, tarkime, žydų bendruomenėje būtų pasitiktas priešiškai, mat jų tapatumas formavosi tūkstantmečiais, judaizmas net nesuvokiamas kaip kultūrinė tradicija ar žydų mąstysenos produktas – tai veikiau gauta „iš Dievo“. Apie tai savo paskaitoje „Kodėl mes liekame žydais“ 1962 m. yra kalbėjęs politikos filosofas Leo Straussas.

„Žydų kultūra reiškia žydų mąstymo produktą, kuris skiriasi nuo kitų nacijų mąstymo. Jeigu mes pažiūrime, ką tai reiškia konkrečiai, mes matome, kad esminis žydų kultūros elementas yra Biblija, Talmudas ir midrašai. Jeigu šiuos dalykus traktuosite su bent minimalia pagarba ir rimtumu, suvoksite, kad jų egzistavimo pagrindas nėra buvimas žydų mąstymo produktais. Jų egzistavimo pagrindas yra „iš Dievo“ ir tai yra pati esmė – judaizmas negali būti suvokiamas kaip kultūra“, – yra sakęs L. Straussas.

Pasak A. Jokubaičio, nors lietuvių tapatumas nė iš tolo negali būti lyginamas su žydais, klausimas, ar įsitvirtinus Vakarų struktūrose reikia lietuvius mokyti lietuviškai, žydams prilygtų teiginiui, kad jie nėra išrinktoji tauta.

„Filosofai dažnai kelia įvairius klausimus, už kuriuos kartais jie praranda gyvybę, bet šis klausimas lietuviams šiandien yra aštriausias. Paklauskime savęs „Kodėl mes turime likti lietuviais?“. Sunkus, skaudus ir net įžeidžiantis klausimas. Dar gyva žmonių karta, kuri už Lietuvą kovojo ir atidavė gyvybę. Šį klausimą sunku užduoti, tačiau, kuo greičiau jį užduosime, tuo geriau suprasime savo dabartinę padėtį“, – teigia pašnekovas.

Krizės šešėlyje: 6 didžiausi Sirijos pilietinio karo mitai

Antanas Manstavičius | Alfa.lt

Europos Sąjungą (ES) netikėtai užklupusi pabėgėlių krizė iš naujo atkreipė dėmesį į Sirijos pilietinį karą. Dabar jau aišku, kad didžiosios pasaulio valstybės nuo pat 2011 metų pernelyg mažai nuveikė, kad sustabdytų kraujo praliejimą ir užkirstų kelią humanitarinei katastrofai. Tačiau Sirijos karą vis dar gaubia nemažai mitų. Pasistengėme bent kai kuriuos jų prasklaidyti.

Tarp pragaro ir žemės atsidūrę prieglobsčio ieškantys irakiečiai pasuks į Europą?

BNS, lrytas.lt

Hanna Yussef svajoja sekti tūkstančių kitų Irako krikščionių pėdomis ir, atsisakius pavojingo egzistavimo Jordanijoje, kur jis apsigyveno pabėgęs nuo islamistų smurto savo šalyje, siekti prieglobsčio Europoje.

Bet kol kas jam tenka likti Jordamijoje, nes pavojingai kelionei per jūrą neturi pinigų. Svarbu ir tai, kad jis nemoka plaukti.

Daiva Repečkaitė. Integranto manifestas

„Šiaurės Atėnai“

Besitęsiant pabėgėlių krizei Europoje, internete sklando daug vaikų nuotraukų. Maža mergaitė pabėgėlių stovykloje Turkijoje, iškėlusi rankas „pasiduoti“, pamačiusi į ją nukreiptą objektyvą. Kita mergaitė, sužeista, apsmukusiais drabužiais, bet neverkianti, tik liūdnai žiūrinti į objektyvą. Budapešto Keleti stotyje gimęs kūdikis. Vaikai už spygliuota viela apkraštuotų sienų. Susirūpinę europiečiai jau ir Lietuvoje klausia: ar šie vaikai iš principo pajėgūs integruotis? Kas bus, jei jie vaikščios į mokyklas su netinkamu galvos apdangalu, bendraus vien su savais ir protestuos kaip Paryžiaus priemiesčiuose? O jų tėvai? Ar, lenkdami barzdas prie žemės, nepaskleis čia kokio religinio radikalizmo? Ar jie gerbs mūsų demokratines institucijas ir pasiekimus žmogaus teisių srityje, juolab kad autoritetingi Vakarų politikai byloja, jog multikultūralizmas žlugo?

Scroll to Top