Geroji Naujiena

Viešpats kalbėjo Mozei: „Pasakyk Aaronui ir jo sūnums: štai kaip laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: „Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę“. Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“. (Sk 6, 22–27)

Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, .kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas. (Gal 4, 4–7)

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)

Pradėdami Naujuosius metus melskimės už Lietuvą Tiesoje: tenušviečia mūsų gyvenimus Dievo veido šviesa, kad Jo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergėtų mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.

Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2, 41–52)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje, prašykime Dievo malonės sutikti Jėzų savo artimajame, net ir ten, kur mes nesitikime, – tepamoko mus Dievas atpažinti Jį kituose, kad ir mumyse Jis taptų regimas.

Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.

Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas.

Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.

Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gime Zorobabelis. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.

Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.

Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi. (Mt 1, 1–25)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje atverkime savo širdis Dievo meilei: mums gimė Tas, kuris ieško mūsų – ieškančių. Išgirskime šios nakties žinią: esame ieškomi Dievo. Leiskimės jo surandami – Jo surasti, Jo priimti, atrasime ir save – Dievo vaikus – ir mūsų sužeistos, tiesos ir teisingumo alkstančios širdys bus pasotintos, nuramintos.

Dovilė Jablonskaitė | 15min.lt

„Šiandieniam žmogui išgyventi save kaip vertybę nėra lengva. Žmogus tapęs vartotoju. O taip norėtųsi, kad jis nustotų vartoti ir pradėtų būti“, – Kūčių išvakarėse 15min.lt sakė dvasininkas Arnoldas Valkauskas, kurį dažniau sutiksi dėvintį karinę uniformą ginkluotose pajėgose nei liturginius rūbus bažnyčioje.

Chanuka ir krikščioniškos (ne dabartinės neopagoniškos) Kalėdos tarp savęs yra susijusios.

Chanuka (hebr. „įšventinimas“), švenčiama nuo 165 m. iki Kristaus, yra šviesos šventė, mininti Jerūšaláimo (Jeruzalės) Šventyklos atnaujinimą po to, kai buvo pagonių išniekinta. Mes tikime, kad Mesijas (Kristus) JHS Pats yra Šventykla (Apr 21, 22), kurioje visi tikintieji yra Jo Kūno nariai, išvalomi nuo bet kokio išniekinimo. Todėl Mesijo atėjimas lygus Šviesos atėjimui į pasaulį. Chanuka tad yra Mesijo JHS atėjimo šventė, Jo gimimo adventas ir Jo Antrojo Atėjimo šlovėje adventas.

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.

Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39–45)

Paskutinį Advento sekmadienį melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad su pasitikėjimu ir tikėjimu priimtume Jėzų – įsikūnijusį Dievo gailestingumą, visokios palaimos šaltinį, mūsų gyvenimus perkeičiantį amžinojo gyvenimo pažadą. Džiaugsmingai, sklidina vilties širdimi išpažinkime: laimingi įtikėję, jog išsipildys, kas Viešpaties jiems pasakyta.

Vatikano radijas

Penktadienio rytą popiežius Pranciškus ir jo bendradarbiai, tarnaujantys Romos Kurijoje, vėl susirinko į Vatikano Apaštališkųjų rūmų Redemptoris Mater koplyčią klausytis tradicinio Advento pamokslo. Tęsdamas prieš savaitę pradėtą Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium komentarą, šį kartą popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap kalbėjo apie visuotinį krikščionių pašaukimą į šventumą, kuriam skirtas konstitucijos penktasis skyrius.

Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro.“ Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.“ Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga.“

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“ Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė Gerąją Naujieną. (Lk 3, 10–18)

Prasideda Gailestingumo Jubiliejus. Jo pradžią Lietuvoje paženklins šį sekmadienį atveriamos 15 Gailestingumo durų visose katedrose ir garsiausiose šventovėse.

Įžengę pro Gailestingumo vartus melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad šiais Jubiliejiniais metais, padrąsinti Jo meilės, ne tik ryžtumės priimti Dievo gailestingumą, bet ir atsiverstume – kasdieniais apsisprendimais ištiesintume savo gyvenimo kelią Mesijui ateiti.

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.

Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.“ (Lk 3, 1–6)

Kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje, kad Dievo malonės vedami, atrastume Jėzų Kristų – tiesų kelią į dangiškąją Jeruzalę, kad savo širdyje, šių dienų tyruose, išgirstume Dievo žodį ir atsitiestume.

Vatikano radijas

Kviečiame susipažinti su Lietuvos vyskupų išplatintu atviru laišku „Atsiverskime Gailestingumo jubiliejaus malonei“, kuriame Lietuvos krikščionys kviečiami pasirengti švęsti Gailestingumo jubiliejų, prasidėsiantį Romoje gruodžio 8-ąją, ir viešai liudyti priklausymą Jėzui Kristui gailestingumo darbais.