Geroji Naujiena

„Šiaurės Atėnai“

Bernardinų šventoriuje aną penktadienį po rytinių mišių dar mieguisti parapijiečiai dalijasi paskutinėmis sinoptikų naujienomis. Lis ar nelis? O gal jau atsėlina minusas? Žvalgomės visi aukštyn, į debesis, iš kur ateina ši neįmantri pagyvenusių žmonių kasdienybės intriga. Ant bažnyčios kraigo juoduoja balandžių siluetai. Septyni vienas šalia kito. Kunigai mėgsta skaičiuoti. Ką tik per mišias, irgi pakėlęs akis, virš tabernakulio darsyk suskaičiavau septynis antspaudus, kyšančius iš knygos, kurią savo kūneliu užgulęs sidabrinis Dievo avinėlis. Prisiminiau Apokalipsės knygą, tai jos paslaptingas paveikslas, visa ko centras. Balandžių rikiuotė ant stogo tokia pat tobula, lyg iš kito pasaulio. Sutūpę vienodais tarpais ir nė krust. Ko jie ten susirinkę, ko laukia? Nuginiau šalin lengvą lapkričio šiurpą ir nuėjau pusryčių. Kitą dieną per žinias rodė septynis juodus siluetus tų, kurie nakčia sprogdino ir šaudė Paryžių. Nesu prietaringas ir netikiu pranašystėmis. Tie sutapimai tik todėl, kad atsirastų tam tikra perspektyva.

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.

Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.

Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.

Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 25–28, 34–36).

Pirmąjį advento sekmadienį, naujųjų liturginių metų pradžią, Bažnyčia sutinka apmąstydama laikų pabaigą.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje ir laukdami šlovingo Viešpaties sugrįžimo, prašykime Dievą malonės išsaugoti viltį ir drąsą likti ištikimiems Dievo žodžiui – pasitikėti Juo it paskutiniaisiais laikais: ne gūžtis ir bailiai stebėti, bet atsitiesti, budėti ir veikti – ir malda, ir gailestingumo darbais.

Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 33b–37).

Vatikano radijas

Antradienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo herojišką senolio Eleazaro poelgį, apie kurį kalba šios dienos pirmasis skaitinys iš Antrosios Makabėjų knygos. Eleazaras renkasi kankinystę, kad liktų ištikimas tikėjimui ir duotų liudijimą savo tėvynainiams.

Šiandien, 13 val., tylos minute Lietuva pagerbs kruvinojo penktadienio Paryžiuje aukas

Lietuvoje pirmadienį 13 val. skelbiama tylos minutė teroro išpuolių aukoms pagerbti.
Kviečiame prie jos prisijungti malda.

Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegul ilsisi ramybėje. Amen.

Jėzus aiškino savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžiojo suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. (Mk 13, 24–32)

Laukdami galutinio Dievo triumfo žmonijos istorijos pabaigoje melskimės už Lietuvą Tiesoje. Dar kartą patyrę dramatišką gyvenimo trapumą puoselėkime Viltį – ji įsišaknijusi Jėzaus Kryžiuje, kuris liudija Jo tikėjimą žmonija ir kiekvienu žmogumi atskirai.

Jėzus sugrįžti gali bet kada ir mūsų gyvenimas yra Jo rankose: Jis mums jį davė, jis gali mus bet kada pasišaukti, net ir staiga, neperspėjęs. Ruoškimės. Būkime pasirengę.

Nors pasaulis jau ima ruoštis Kalėdoms, vis dėlto prasminga dar kartą apmąstyti „Gyvybės duonos“ temą, Tiesos.lt portale nagrinėtą turbūt ne kartą, paskutinįkart neseniai Leto Palmaičio straipsnyje. Norėtųsi kai ką iš šio straipsnio paryškinti ir aiškiau išplėtoti pačią aukos esmę.

Dažniausiai auka pavadinamas tas, kuris nekaltai nukentėjo. Šiais laikais aukos, kaip savanoriško gėrio dalijimo, samprata ir iniciatyva blėsta.

Pats žodis „auka“ kilęs iš gr. euche, reiškiančio maldą, prašymą. Lot. offere < offeritum reiškia dovanojimą. Lenkų ofiara pateko į mūsų kalbą (M. Daukšos vartojama „afiera“). Nuo XVIII a. pab. imta vartoti „auka“. Dabar aferos ir aukos semantiniai laukai tiek išsiskyrę, kad paradoksaliai sakoma „aferos auka“.

Kaip ten bebūtų, bet profaninė aukos reikšmė turi kilti iš sakralinės, o ne atvirkščiai, nes, glaustai kalbant, ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų.

Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38–44).

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzų, kad nepristigtume Dievo vaikų drąsos Jį išpažinti, Juo sekti, į Jo rankas save atiduoti. Kaip ir Jis – mylėti iki galo, aukoti ne tai, kas atlieka, o visą save.

„Tiesos.lt“ jautriai reaguojant į krikščionybės situaciją dabarties epochoje, drįsčiau įsiterpti dėl jau daug amžių egzistuojančių nesutarimų tarp apaštalinės nikėjiškos krikščionybės ir vėlesnių protestantiškų denominacijų. Skaitytojų komentarai rodo, kad Lietuvoje linkstama sieti krikščionybę su išorinėmis apeiginėmis apraiškomis, o esminiai dalykai dažnai net nežinomi, painiojamasi tarp katalikiškų ir nekatalikiškų požiūrių. Kalbant apie Komuniją, turimas galvoje tik Švč. Sakramentas, bet iš tikrųjų Komunija yra bendrystė JHS Išganomajai Aukai pačia plačiausia krikščionybės esmės prasme.

Vatikano radijas

Bažnyčia privalo tarnauti, dėl to vyskupai ir kunigai, pašaukti būti joje tarnais, turi atsispirti karjerizmo pagundai, neturi būti prisirišę prie pinigų. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo penktadienio rytą aukodamas šv. Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje.

„Šios dienos liturgijoje matome du tarnus – uolųjį Evangelijos tarną apaštalą šv. Paulių ir gudrų, nesąžiningą tarną, apie kurį kalba Jėzus šios dienos Evangelijoje. Tarnaudamas Evangelijai, skelbdamas Kristų apie jį dar negirdėjusiems pagonims, Paulius nesiekė sau garbės ar naudos. Kiek džiaugsmo, – sakė Pranciškus, – kai šiandien tenka susitikti su Pauliaus pavyzdžiu tarnaujančiais misionieriais. Sakau jums – kiek džiaugsmo. Mane visada giliai sujaudina kai čia Mišiose dalyvavęs kunigas pasako: „Tėve, atvykau aplankyti saviškių; jau 40 metų esu misionierius Amazonijoje“. Arba vienuolė prisistatydama sako: „Jau 30 metų dirbu ligoninėje Afrikoje“. Arba kai matau visada besišypsančią seserį, jau 30 ar 40 metų dirbančią ligoninėje su neįgaliaisiais. Tai yra tikras tarnavimas. Tai yra Bažnyčios džiaugsmas. Eiti vis pirmyn, eiti tolyn, atiduoti visą gyvenimą. Taip tarnavo Paulius“.