Religija ir filosofija

Geroji Naujiena: Nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“

„Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.

Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.

Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia gausybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.

Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.

Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“

Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.

Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.“ (Jn 6, 1–15)

Šio sekmadienio Evangelija liudija: nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje džiaugsmingai dalykimės Jo dovanomis – Viešpats neprašo iš mūsų to, ko neturime, atvirkščiai, jis padaugins ir mūsų menką nieką – duonos trupinį. Per Jo gailestingumą jis taps pakankamas – pasidaliję savo gyvenimu „gyvenimo turėsime apsčiai“.

Teisininkas: dėl sovietinio palikimo manome, kad bažnyčia turi būti griežtai atskirta nuo valstybės

Simonas Bendžius, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Lietuva vis dar priklauso posovietinei erdvei, todėl žmonės mano, kad valstybinė religija prieštarauja pasaulietinės valstybės principams, LRT RADIJUI sako teisininkas Vytis Turonis. „Įsivaizduojame, […] kad valstybė, kurioje įtvirtinta valstybinė religija, tikrai negali būti siejama su demokratija. Tačiau turime aiškių Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų, kurie sako, kad net valstybinės religijos modelis, Bažnyčios ir valstybės atskyrimo modelis bei bendradarbiavimo modelis […] yra demokratiniai“, – kalba magistro darbo „Pasaulietinės valstybės principo įgyvendinimo modeliai Lietuvoje ir Europoje“ autorius.

Nors, anot V. Turonio, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, Bažnyčia nėra griežtai atskirta nuo valstybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra tokių įstatymų kaip Prancūzijoje, nurodančių griežtą poziciją dėl religinių simbolių naudojimo ar bažnytinės santuokos sudarymo. Be to, mokymo ir auklėjimo įstaigose, tėvų pageidavimu, mokoma tikybos. Taip pat svarbu, kad Lietuvos valstybė su Šventuoju Sostu yra sudariusi tris tarptautines sutartis.

Rabinas J. Sacksas: Jei norime išsaugoti religijos laisvę, privalome dėl jos kovoti

Bernardinai.lt

Šią kalbą apie religijos laisvės apsaugą buvęs Didžiosios Britanijos vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas pasakė Lordų rūmuose.

Dėkoju kilniajam lordui Altonui, kuris vėl suteikė mums galimybę kalbėti apie tokį svarbų dalyką kaip religijos laisvė, taip pat baronienei Berrdige, kuri pirmininkauja Visų partijų parlamentinei grupei dėl tarptautinės religijos ir įsitikinimų laisvės. Lenkiu galvą prieš jų drąsą sprendžiant veikiausiai pačią didžiausią mūsų laikų humanitarinę problemą.

Nutiko trys dalykai, kurie pakeitė pasaulio religinį kraštovaizdį. Pirmiausia daugelyje pasaulio vietų XX amžiuje iškilę sekuliarūs nacionalistiniai režimai sukėlė atoveiksmį – galingas religines kontrrevoliucijas.

Antra, šias kontrrevoliucijas įsiūbavo pati radikaliausia religijos forma, kurstanti priešiškumą ir savo forma esanti visiškai antivakarietiška.

Trečia, informacinių technologijų revoliucija leido šioms grupėms stulbinamu greičiu bendrauti su esamais ir potencialiais pasekėjais visame pasaulyje, juos formuoti ir organizuoti. Internetas radikaliai politizuotai religijai yra tas pats, kas spausdinimo atsiradimas buvo Martinui Lutheriui. Internetas leido radikalams apeiti ir išvengti visų egzistuojančių galios struktūrų.

Alepo mieste tarnaujantis pranciškonas: Dievas niekada nenustoja mūsų stebinti

Bernardinai.lt

Leidinys „Vatican Insider“ kalbėjosi su 43 metų Ibrahimu Alsabaghu, kuris nuo spalio mėnesio eina parapijos kunigo pareigas labiausiai karo nuniokotame Sirijos Alepo mieste. „Mano baimes nustelbia Viešpaties malonė“, – teigia dvasininkas.

„Parapijai tiesioginis pavojus dar negresia, tačiau kai kurie mūsų kaimynai savo gyvybėmis rizikuoja kasdien. Dauguma džihadistų, kurie mus puola, net nekalba arabiškai. Jie yra atkeliavę iš tolimiausių šalių ir turi mažai ką bendro su Sirijos revoliucija“, – pasakoja I. Alsabaghas.

Geroji Naujiena: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“

[quote]Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą, į vienumą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34)[/quote]

Melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad išliktume maldos žmonėmis ir visuose išbandymuose išsaugotume Jo tikėjimą ir viltį – kad tai, kokie esame, kalbėtų garsiau už mūsų žodžius.

Ramutė Skučaitė. Abejingumas pateisinimo neturi

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

[em]Su vaikų ir suaugusiųjų visuotinai pripažinta poete, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Ramute Skučaite apie atšiaurias gyvenimo patirtis pasišnekėti užsimaniau perskaitęs ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jos poezijos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurioje – artimųjų netektys, tremtis, šulinin sumesti generolo Kazio Skučo ordinai… Ir visa tai vainikuojančios eilutės: „Neišdavus gyvų – ir mirusių neišduosiu.“[/em]

Benediktas XVI Bundestage: kad politikai trokštų imlios širdies – gebėjimo skirti, kas gera ir kas bloga, steigti tikrąją teisę, tarnauti teisingumui

Berlynas, 2011 m. rugsėjo 22 d.

Didžiai gerbiamas Pone Federacijos Prezidente!
Pone Bundestago Prezidente!
Ponia Federaline Kanclere!
Ponia Bundesrato Prezidente!
Ponios ir Ponai Deputatai!

Man garbė ir džiaugsmas kalbėti šiuose iškiliuose rūmuose – kreiptis į mano tėvynės, Vokietijos, parlamentą, demokratiškai išrinktą tautos atstovybę, čia susirenkančią darbuotis Vokietijos Federacinės Respublikos gerovės labui. Ponui Bundestago Prezidentui norėčiau padėkoti už kvietimą pasakyti čia kalbą, lygiai kaip ir už draugiškus sveikinimo ir įvertinimo žodžius, kuriais jis mane sutiko.

Geroji Naujiena: Būkime Jo pasiuntiniais, dalykimės Jo žodžiu

[quote]„Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“. (Mk 6, 7–13)[/quote]

Melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad išliktume tikėjimo žmonėmis ir visuose išbandymuose išsaugotume Jo viltį – kad tai, kokie esame, kalbėtų garsiau už mūsų žodžius.

Geroji Naujiena: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“

[quote]Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė:

„Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“

Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“

Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)[/quote]

Scroll to Top