Liepos 10 d. profesoriui Juozapui Girdzijauskui būtų sukakę 80 metų.
„Mūsų Jūzaps – lietuvių kultūros tanks“, – įsišnekus apie profesorių Juozą Girdzijauską, pakeltu balsu pokalbį užviršuodavo Juozas Aputis.
O ką pasakyti daugiau, kokiais žodžiais prabilti apie artimiausią bičiulį? „Geniuk, juk aš visai ne toks, kokį tu nori mane pavaizduoti“, – pasakytum ramiu neužgaulingu balsu. Bet mudu juk, niekas nenuginčys, gimėme tais pat metais ūksmingų girių, pelkių ir giraičių apgaubtoj Paupio parapijoj, braidžiojom po Šlynos, Šaltuonos ir Bebirvos upių vandenis. Abiem kėlė širdies virpulį Petro ir Pauliaus vardais pavadinti parapijos varpai, kviesdami į Parcinkulės atlaidus, mišparus, gal net ta pati gegutė Velykų rytą žatamsiais einant pro Karališką girią, į Prisikėlimą, iškukavo likimą. Pagrioviuos tebetirpo pusnys, o mudu rausėmės kišenaitėse smulkiųjų atsidėkoti gegutei už iškukuotą laimę… Juk visa tai tebegyvena ne šalia mūsų, o manyje. Tą saulėtą vasaros dieną Tu parėdytas mamos siūtu baltu kostiumėliu. Tebestovim vaikų rate, apsupusiam medinę bažnytėlę, laukdami sakramentų sutvirtinimo. Už nugarų – tėvų kviesti globėjai. Prie šventoriaus, klevuko pavėsy šnekučiuojasi mudviejų mamos, o anapus tvoros dulkių debesis kelia nerimstantys eržilai ir trakėnai, pakamanoti žalvario apynasrėm, į kaseles supintais karčiais, sunkiai tramdomi balnuose įsitvirtinusių jaunų raitelių ąžuolų vainikais per petį. Visi kaip stebuklo laukiam nuo Eržvilko ar Viduklės pusės vieškely pasirodančios vyskupo karietos. Pasibaigus ceremonijom, mamos atsišnekėjusios pastebi nuobodžiaujančius vaikus ir liepia susipažinti. Tu panarinęs galvą atkiši ranką, ir tylim; svetimi – gimtines skiria Karališkoji – Barčinė. Tavo Kalupiai nuo mano slenksčio už trijų varstų – tolimas užsienis. Dar tolimesnis į Rytus nugurmėjęs frontas, kaip ir nejautėm jo dundėjimo, nors raudonoji okupacija jau beldėsi į Lietuvos prieangį.
