Internetinis dienraštis 15min publikavo išskirtinio ilgumo reklaminį tekstą apie Venclovų namus–muziejų (tekstą galima rasti ČIA), kuriame paaiškinama, neva okupuotos Lietuvos švietimo komisaras Antanas Venclova buvo bejėgis, negalėjęs nuo tremties apsaugoti net savo brolio ir pats neva turėjęs saugotis savo valdžios…
Kaip rašo interviu autorius, dienraščio žurnalistas Ugnius Antanavičius, pasižymėjęs tokiomis temomis, kaip „kuo translyčiai skiriasi nuo transeksualų„, jam pavyko pakalbinti net patį Tomą Venclovą, „netikėtai“ užsukusį į savo muziejų-namus…
Ta proga siūlome ištrauką iš šią vasarą išleistos Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“, kurioje autorius baisisi, kad Venclovų namai „įrengti išvaryto politinio kalinio name, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…“
Tarp pasirašiusiųjų prieš Jono Noreikos įamžinimą „garbės signatarų“ yra ir literatūrologo Tomo Venclovos pavardė. Gana koktu: T. Venclova reikalauja nuimti nežymią Jono Noreikos lentą ir lygiagrečiai advokatauja trimetriniam savo dėdės Petro Cvirkos paminklui.
Nors Petras Cvirka sąmoningai ir esmingai prisidėjo prie 1940 m. Lietuvos okupacijos ir aneksijos, reikšmingai ir savanoriškai kolaboravo su okupacinėmis sovietų valdžios struktūromis ir iš to turėjo akivaizdžios asmeninės naudos. Tuo tarpu Jonas Noreika veikė priešinga linkme: ryžtingai siekė Lietuvos nepriklausomybės, nacių ir sovietų okupacijų laikotarpiais administracinį darbą pasirinko kaip priedangą antinaciniam ir antisovietiniam pasipriešinimui, už šią veiklą abiejų režimų buvo suimtas ir kalinamas (nacių laikotarpiu – Štuthofo koncentracijos stovykloje, sovietų – KGB kalėjime), o galiausiai sovietų valdžios nužudytas.
Kaip tokį pasirinkimą motyvuoja „pasaulio pilietis“ Tomas Venclova?
„Jeigu žmogus perskaitė „Mein Kampf“, pasiklausė Goebbelso kalbų, jam buvo visiškai aišku, ko galima iš nacizmo tikėtis. Ir jei tokioje situacijoje tu stoji į jų pusę, jokio žmogiško ar politinio pateisinimo tau nėra (net jei, pavyzdžiui, tokiu būdu bandai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę). Komunizmo atžvilgiu, ar tai kam patinka, ar ne, tam tikrų švelninančių aplinkybių atsiranda. Dabar daugelis vadinamųjų tarybinių klasikų lengva ranka nurašomi kaip „valstybės ir tautos išdavikai“. Tai grynai komunistinio mentaliteto apraiška – tasai mentalitetas išverčiamas į patriotinę pusę, bet nuo to nesidaro geresnis.“ „Lenkiant galvą prieš mūsų disidentų idealizmą, pasišventimą Lietuvai, savęs išsižadėjimą, reikia konstatuoti, jog tautą išlaikė ir pažadino ne tiek jie, kiek kompromisais susitepę rašytojai ir žurnalistai, menininkai ir mokslininkai.“
(Palyginimui šiuo klausimu – Birželio sukilimo dalyvio, žydų gelbėtojo Domo Jasaičio nuomonė: „Laisvės kovotojų pralietas kraujas ir šimtų tūkstančių išgabentų į nelaisvę kančios sudarė saugiausius pylimus prieš nutautėjimą. Jų negalės ir šimtmečiai suardyti. Jie aidės legendose amžinai. Tik kai kurie ne tik fiziniai, bet, svarbiausia, dvasiniai emigrantai perša besąlyginį, servilinį bendradarbiavimą su okupantais.“)
Kalbėdamas apie savo tėvą Antaną Venclovą, kuris sovietmečiu neva „vaikščiojo skustuvo ašmenimis“, „buvo mirties pavojuje“, „kaip Robinzonas iš sudužusio laivo bandė į salą pernešti kažkokius įrankius, atsitiktinius maisto likučius“, surasdamas jame net „tam tikrą paralelę su Brazdžioniu“, Tomas Venclova, panašiai kaip ir S. Sužiedėlis KGB bendrininko I. Arado atžvilgiu, moko suprasti ir neteisti: „Visada geriau būti advokatu negu prokuroru, ar turėtum reikalo su Hamsunu, ar su Poundu, ar su Brechtu, ar su Majakovskiu.“
Tačiau kur išgaruoja noras būti advokatu, kodėl pasigirsta prokuroriškas tonas, kai tik kalba pasisuka apie Joną Noreiką, Laikinąją vyriausybę? Nors, regis, būtent T. Venclovai suprimityvintai pateikiama Jono Noreikos istorija (tokią mums pasakoja istorikai N. Šepetys, A. Nikžentaitis ir kt.) turėtų kelti daug abejonių. Reikalas tas, kad ir Jonas Noreika, ir Tomas Venclova turėjo tą pačią bendražygę – poetę ir vertėją Oną Poškienę: J. Noreika kartu su O. Poškiene kūrė antisovietinę organizaciją – Lietuvių tautinę tarybą, o T. Venclova – Lietuvos Helsinkio grupę. Negi T. Venclova nė karto nesusimąstė dėl tokio konfūzo: įžvalgioji jo bendražygė Ona, nacių okupacijos laikais priklausiusi Šiaulių žydų gelbėjimo komitetui, taip neapdairiai bičiuliavosi ir antisovietinį pogrindį kūrė su jai gerai pažįstamu „žydų naikintoju“? Negi anais, disidentiniais laikais, Ona Poškienė Helsinkio grupės nariams nieko nėra pasakojusi apie savo ankstesnę antisovietinę veiklą, kovos draugus, Joną Noreiką?
Kita vertus, T. Venclovos disidentinė veikla Helsinkio grupėje tetruko metus ir savo tikslais, panašu, esmingai skyrėsi nuo bendražygių – šie kovojo prieš sovietinę sistemą ir už žmogaus teises, o T. Venclova – už savo teises. 1975 m. laiške Komunistų partijos Centro Komitetui (taigi – tėvo bičiuliams) T. Venclova rašė: „Komunistinė ideologija man tolima (…) prašau leisti man su šeima gyventi užsienyje.“
Kaip gali T. Venclova nematyti švelninančių komunizmo aplinkybių, jei tėvo Antano Venclovos ir dėdės (tiksliau – tetos vyro) Petro Cvirkos dėka komunistų okupuotoje Lietuvoje turėjo išskirtines sąlygas: gyveno gražiausiose vilose, jų šeimininkams kalint lageriuose, prekinosi specialiose nomenklatūros parduotuvėse, skaitė rečiausias knygas, atimtas iš ištremtųjų, mėgavosi nemokamomis kelionėmis į užsienį, naudojosi ypatingomis pažintimis tarp literatų, nebaudžiamai keikė valdžią, o pareiškus užgaidą išvykti į Vakarus – jam buvo maloniai praskleista spygliuota uždanga.
1977-aisiais sovietų valdžia itin skirtingai pasielgė su dviem Helsinkio grupės narais: Viktorą Petkų nuteisė 15 metų lagerių, o Tomą Venclovą išleido į JAV dėstyti Berklio universitete.
Milžiniškos vertybinės bedugnės skiria ir bendraamžius Joną Noreiką, kuriam, anot T. Venclovos, nėra jokio žmogiško ir politinio pateisinimo, ir Antaną Venclovą, kurį, pasak T. Venclovos, turime tirti be išankstinio nusistatymo, nes galutinis sprendimas priklauso būsimosioms kartoms, ir tas sprendimas laikui bėgant dažnai keičiasi.
Ta ypatinga skirtis ryškiai matoma 1943 m. pogrindinio antinacinio leidinio „Į laisvę“ trečiame numeryje, kur skelbiamos tokios dvi žinios:
„Vasario 24 areštuotas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. J. Noreika“.
„Sovietų Sąjunga visomis priemonėmis stengiasi gauti anglosaksų sutikimą, kad būtų pripažinta Pabaltijo valstybių aneksija. Pasinaudodami Maskvon išbėgusia komunistine LTSR vadovybe ir ten esančiais kultūrininkais, sovietai kai kuriuose anglosaksų laikraščiuose varo propagandą, nuolat įrodinėdami, kad buvusios Rusijos ribose gyveną lietuviai, latviai ir estai laisva valia įsijungę į Sovietų Sąjungą.“
Taigi: už Lietuvos laisvę kovojantis Jonas Noreika 1943 m. okupantų nacių suimamas ir uždaromas į Štuthofo konclagerį, o štai „kultūrininkai“ Antanas Venclova ir Petras Cvirka sovietų okupantų saugomi nuo vokiškų kulkų Rusijos gilumoje kaip neįkainojami liudininkai, įrodinėjantys anglosaksams, kad sovietai Lietuvos niekada neokupavo. Jei šis sovietų sumanymas būtų pavykęs ir Vakarų valstybės būtų patikėjusios šia klasta, Sąjūdžio kova už laisvę 1988–1990 m. ir Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas būtų žymiai sunkesnis.
Regis, akivaizdi perskyra – tarp patrioto ir išdaviko. Tačiau ką turime šiandien? Kūju daužomą Jono Noreikos atminimo lentą ir klestintį Antano Venclovos muziejų, paveldėtą iš sovietmečio ir, menamo padorumo dėlei, pavadintą Venclovų namais – tėvo ir sūnaus garbei. Dėl sūnaus, Tomo Venclovos, ypatingų nuopelnų Lietuvai, matyt, reikėtų aiškintis atskirai (neabejoju, kad jo bendražygis Viktoras Petkus ir kiti tikri disidentai yra labiau nusipelnę muziejaus), o štai tėvo, Antano Venclovos, darbai tebešvyti sovietinių laikų enciklopedijose.
Antanas Venclova, kaip neteisėto, suklastoto, marionetinio „Liaudies seimo“ prezidiumo narys, kartu su kitais keturiais šio prezidiumo nariais: svainiu Petru Cvirka, Liudu Adomausku, Mečiu Gedvilu ir Juozu Grigalavičiumi pasirašė deklaracijas, kuriomis teisiškai panaikino Lietuvos nepriklausomybę, sovietų okupaciją pateikė kaip „savanorišką Lietuvos įstojimą“ į sovietų imperiją, atėmė Lietuvos piliečių turtą (panaikino privačią nuosavybę) ir pakeitė valstybės santvarką, įteisindamas proletariato diktatūrą – t.y. padėjo teisinius pagrindus visoms vėliau vykusioms masinėms Lietuvos piliečių žudynėms ir trėmimams.
Antanas Venclova buvo tarp dvidešimties Įgaliotosios komisijos asmenų, kurie, nuvykę į Maskvą, „Lietuvos vardu“ prašė įteisinti Lietuvos okupaciją – priimti Lietuvą į sovietų imperiją.
Okupantų buvo paskirtas LSSR švietimo liaudies komisaru, kurio uždavinys buvo sugriauti nepriklausomoje Lietuvoje įdiegtą švietimo sistemą ir naikinti Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, sampratą, mokytojų ir mokinių sąmonėje diegti melagingą istoriją ir melagingą būties sąvoką.
Antrojo pasaulinio karo metais A. Venclova buvo išvežtas į Rusijos gilumą, kur saugotas kaip ypatingas asmuo – melagingas liudytojas. Parašė okupaciją ir lietuvių naikinimą šlovinantį himną: „Tarybų Sąjungoj šlovingoj,/ Tarp lygių lygi ir laisva,/ Gyvuok per amžius, būk laiminga,/ Brangi Tarybų Lietuva!/ Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią,/ Padėjo kovoj didi rusų tauta./ Mus Stalinas veda į laimę ir galią,/ Tautų mūs draugystė kaip plienas tvirta“.
Iki pat mirties buvo aukščiausio rango okupacinės valdžios administracijos pareigūnas bei okupacinės komunistų partijos narys: 1949–1971 m. Sovietų Sąjungos Taikos gynimo komiteto narys, 1941–1962 m. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1952–1964 m. LKP CK narys, 1940–1947 m., 1955–1959 m., 1963–1971 m. okupuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1954–1959 m. okupuotos Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Sovietų imperijos rašytojų sąjungos prezidiumo narys.
Remiantis A. Venclovos, P. Cvirkos ir kt. skundais, poetas Kazys Jakubėnas už tai, kad reiškė „neigiamą požiūrį į Tarybų Sąjungoje vykdomą susektų liaudies priešų areštavimą bei žemės ūkio kolektyvizaciją“ buvo pašalintas iš LSSR Rašytojų sąjungos, o vėliau nuteistas 5 m. kalėti lageryje ir, kaip manoma, 1950 m. tardymo metu kagėbistų mirtinai nukankintas.
1958 m. rusų rašytojui Borisui Pasternakui paskyrus Nobelio premiją, A. Venclova dalyvavo Maskvoje surengtame SSRS rašytojų sąjungos prezidiumo posėdyje, kur balsavo už B. Pasternako pašalinimą iš Rašytojų sąjungos, po kurio prasidėjo visuotinis jo persekiojimas, pasibaigęs greita mirtimi.
Už Lietuvos ir jos piliečių išdavimą A. Venclovai ir jo šeimai buvo dosniai atlyginta: kaip ir visiems „saulės“ iš Maskvos vežėjams sumokėta tuo laiku milžiniška suma – 8 tūkstančiai rublių, taip pat leista užgrobti puikią vilą Vilniaus centre, Pamėnkalnio g. Nr. 34, kurios savininkas lenkų karo gydytojas Antoni Kiakszto, A. Venclovos pasirašytų deklaracijų pagrindu, 1940 m. buvo suimtas, kankintas KGB kalėjime, o vėliau ištremtas į Rusijos gilumą; jo žmona, advokatė Stanislava Kiaksztova nuo tokių sukrėtimų mirė praėjus metams po vyro suėmimo.
Venclovų šeimai taip pat buvo leista užgrobti ir vieną gražiausių Palangos vilų, adresu Simpsonų g. 19, kurios savininkas Gabrielius Milašius buvo 10-čiai metų įkalintas lageriuose. G. Milašius teigė, kad atkūrus nepriklausomybę, namas jam buvo grąžintas tik Palangos savivaldybei už 10 810 rublių jį išpirkus iš Elizos Venclovienės. Po daugelio metų sugrįžęs namo Gabrielius Milašius neberado vertingos knygų kolekcijos.
Okupacijos laikotarpiu Venclovų šeima buvo taip puikiai materialiai aprūpinta, kad proletariato diktatūros šlovintojo žmona Eliza Venclovienė niekada nebedirbo, o komunisto A. Venclovos namus, kaip gūdžiausiais buržuaziniais laikais, tvarkė tarnaitė.
Savo istoriniais parašais įkalinęs Lietuvos gyventojus už geležinės uždangos, pats A. Venclova su šeima be trukdžių keliavo po visą pasaulį.
Šiurpia istorijos grimasa tektų pavadinti tai, kad Venclovų muziejus įrengtas išvaryto politinio kalinio name Vilniuje, Pamėnkalnio g. 34, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Dar daugiau – šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…
Kaip „Venclovų namuose“ suprantama istorinė tiesa, matome iš muziejaus tinklapio – ten nerandame žodžių „Lietuvos okupacija“. Sovietinė okupacija ir aukščiausio lygio kolaboravimas aprašomi taip: „Birželio viduryje žlugo nepriklausoma valdžia ir buvo sudaryta Liaudies vyriausybė, vadovaujama Justo Paleckio. Į vyriausybę įėjo ir A. Venclova, kuris buvo paskirtas švietimo ministru“ (iš tiesų tai – švietimo komisaru – D. S.). Liepos 14–15 d. įvyko rinkimai į Liaudies Seimą, kurio atstovu buvo išrinktas ir A. Venclova“ (išrinktas! – D. S.).
Kad būtų aiškiau, kaip tuo metu, anot T. Venclovos, „tautą išlaikė ir kėlė kompromisais susitepę rašytojai“ ir, be abejo, „švietimo ministras“ A. Venclova, pacituosiu Juliją Maceinienę, dalyvavusią garsiajame 1940 m. rugpjūčio 14–15 d. Lietuvos mokytojų suvažiavime Kaune: „Halėje nuo pat lubų driekiasi milžiniškos raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu. Ant sienos tebėra Vytis, bet aplink jį – tikras išniekinimas. Vietoj mūsų dvasingojo Kudirkos, lyg pasityčiojimui, baisūs, sužvėrėję, besieliai Stalino, Vorošilovo, Budennyj veidai, Molotovo veidas, primenąs mėsininką, daugybė plakatų su grasinimais „Liaudies priešams“ ir liaupsinimais proletariato… Prasidėjo suvažiavimas. Jį pradėjo švietimo komisaras draugas Venclova. Nesklandžia kalba, primarginta ištikimybės priesaikom „mūsų mylimiausiam visos žmonijos geradariui, visų mūsų tėvui draugui Stalinui“, jis kvietė mokytojus vaisingu darbu prisidėti prie suvažiavimo pasisekimo. (…) Suvažiavimas ėmė eiti prie galo ir jo rengėjų nervai vis labiau ėmė temptis, nes, rodės, visas oras prisunkęs tylaus mokytojų protestoprieš visa, kas jiems buvo sakoma. Staiga iš kažkur keletas balsų pradėjo mūsų tautos himną. Tai buvo drąsuolių būrelis, kuris už šitą pradžią rizikavo kalėjimu, gal net gyvybe. Tuoj visa halė – tūkstančiai žmonių su didžiausiu entuziazmu, ašarom, riedančiom skruostais, paskutinį kartą sugiedojo „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Taip, tai iš tikro buvo paskutinis kartas raudonojo teroro metu… Daug mokytojų buvo areštuota tuoj po suvažiavimo, daug pateko į kalėjimus vėliau, pasirodę blogi komunistinių idealų skleidėjai. Yra nepakeliama mokyti jaunuosius žavėtis idealais, kuriuos pats laikai klaidingais, mokyti mylėti tai, ką pats niekini… Kokio reiktų takto ir kiek jėgos mokyti ir žinoti, kad kiekvienoje klasėje tave seka mokinys šnipas…“
Apie tokią komisaro A. Venclovos kurtą švietimo sistemą „Venclovų namai“, suprantama, nutyli. Nutyli ir tai, kad lietuviams brangius žodžius „Lietuva, Tėvyne mūsų“, A. Venclova pakeitė į „Tarybų Sąjungoj šlovingoj“… Užtat muziejaus metraštyje rašoma, kad 1941 m. birželio 22 d. A. Venclova „su žmona poilsiauja Trakuose, čia sužino apie prasidėjusį karą. A. Venclova evakuojasi iš Lietuvos“. Nė žodžio apie Birželio sukilimą, kuriame dalyvauja ir kpt. Jonas Noreika, nė žodžio apie tūkstančius žuvusiųjų kovojant už Lietuvos laisvę.
1943-ieji, pasaulis kariauja, badauja, žūsta, kankinasi, aukojasi. Ką tuo metu veikia „skustuvo ašmenimis“ vaikščiojantis Antanas Venclova?
„Venclovų namai“ teigia: „1943 m. lapkričio mėn. Maskvoje išėjo lietuvių literatūros ir kritikos almanacho pirmoji knyga, kurioje išspausdinti keturi A. Venclovos eilėraščiai. Gruodžio 29 d. savo eilėraščius skaitė Maskvoje, Tarybų Sąjungos rašytojų klube. Maskvoje pasirodė apybraižų knyga „Iš karinio bloknoto“.
O ką veikia „žmogiško pateisinimo nenusipelnęs“ Jonas Noreika? Ruošiasi lėtai mirčiai Štuthofo koncentracijos stovykloje. Liudija kun. Stasys Yla: „Vokiečių gestapas apkaltino mus rezistencija; apkaltino už akių, be tardymo, be teismo. Parinko formulę visiems tą pačią: „War taetig in Widerstandsbewegung“ (buvo aktyvus rezistentas). Tai reiškė, kad mus prilygino lenkų pogrindininkams ir rusų partizanams, kuriuos be atodairos šaudė. Mus turėjo sušaudyti Kaune. Apie tai sužinojęs generolas Justas kreipėsi į vokiečių Rytų fronto vadą, esantį arčiausiai Lietuvos, prašydamas mūsų mirties sprendimą sulaikyti. Justo pastangos, atrodo, padėjo. Mes nebuvome sušaudyti Lietuvoje. Vokietijoje mūsų likimas atsidūrė Himmlerio rankose. Mūsų kaltinimas liko tas pats, ir jį vežėmės per kalėjimus iki Stutthofo. Prižiūrėtojai, užmetę akį į kaltinimo raštą, suprato geriau už mus, kurie nieko nežinojome, kas mūsų laukia. Taip Tilžės kalėjimo viršininkas, pagyvenęs žmogus, vilniškių grupės atstovui prof.Vladui Jurgučiui pasakė: „Tamsta esi seniausias iš visų, todėl mažiau jaudinsies. Jus veža į Stutthofą sušaudyti“. Tačiau laikas slinko ir nebuvo matyti ženklų, kad mus sušaudys. Ilgainiui įsitikinta, kad mums sunaikinti pasirinktas kitas kelias. Pagal bendrą mirimų dėsningumą kacete, turėjome savaime išmirti 3–4 mėnesių bėgyje. Reikėjo ruoštis lėtai mirčiai.“
Vertindamas žmones, Tomas Venclova nuolat pabrėžia literatų, kūrėjų, išskirtinumą: „nedera griauti jų paminklų – jie vis dėlto turi neabejojamų nuopelnų“ (taip apie Petrą Cvirką). Todėl palyginkime, ką tuo metu kūrė Jonas Noreika ir Antanas Venclova.
Jonas Noreika, Štuthofo koncentracijos stovykla: „Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.“
O štai – Antanas Venclova, Maskva–Vilnius:
Praeina vėliavos pro žilą Kremliaus sieną,
Nulinkdamos prieš tą, kurs ilsisi grabe.
Ir sąžinė šalies, didybė ir garbė
Į mauzoliejų kyla didžią Spalio dieną.
Aikštė suūžia lyg plačių vilnių kaskados,
Ir šnabžda vėliavos, ir kuždasi šilkai,
Lyg raudonų aguonų žydintys laukai
Kai ranką pakelia aukštyn Didysis Vadas.
„Prie A. Venclovos nesinori klijuoti nei išdaviko, nei netgi kolaboranto etiketės. Jo bendradarbiavimas su komunistais bei su sovietiniais okupantais smarkiai komplikuoja jo, kaip žymaus rašytojo, intelektualo ar šiaip padoraus žmogaus, atminimą. Tačiau neatmestina prielaida, jog šiandieninis negatyvus Venclovos paveikslas nebūtinai toks išliks ateityje ir po kurio laiko gali pasikeisti…“, – tvirtina istorikas Česlovas Laurinavičius „Venclovų namų“ metraštyje.
Tokiam A. Venclovos paveikslo pakeitimui Vilniaus savivaldybė, tiksliau – vilniečiai, per metus skiria po 32 tūkst. eurų, vadinasi, per 30 nepriklausomybės metų išleistas ne vienas milijonas litų. Įmonių paieškos puslapyje nurodoma, kad „Venclovų namų“ muziejaus darbuotojų vidutinis atlyginimas – 1049 Eur – beveik du kartus didesnis nei minimalus atlyginimas Lietuvoje.