Tokiu pavadinimu šį savaitgalį Šiauliuose vyko respublikinė žemės savininkų konferencija. Nuomonės pasiskirstė labai tradiciškai – renginyje kalbėję politikai ir valstybės tarnautojai teigė, kad žemės savininkai Lietuvoje mažne dievinami, o ūkininkai, miškų ir žemės savininkų interesus ginančių organizacijų atstovai savo kalbose neslėpė esą pastumdėlių vietoje.
Gruodžio 13-osios vakarą M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje į Lietuvos Sąrašo suburtą Tiesos.lt klubą susirinkę piliečiai kartu su Seimo nariais Vitalijumi Gailiumi, Povilu Urbšiu ir Nagliu Puteikiu svarstė, kaip visuomenė galėtų priešintis valstybės užvaldymui.
Viešas Seimo narių pripažinimas, kad Valstybės saugumo departamento veikla kertasi su įstatymais ir tampa nusikalstama, kad šis departamentas neleistinai siekia kontroliuoti politikus ir teismus, kad politinės partijos vis dažniau ima veikti kaip kriminalinės struktūros, skatina visuomenę imtis savigynos ir ieškoti atkurtos Respublikos gynimo būdų.
Nuo Garliavos antpuolio, kurio metu 240 policininkų, pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, smurtavo prieš taikius piliečius, prabėgo jau septyni mėnesiai.
Gegužės 17-ąją žiniasklaidai išplatintame vaizdo įraše Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė: „Visi esame sujaudinti įvykių Garliavoje. Visos atsakingos institucijos privalo ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta. Prievarta vaiko atžvilgiu negalima. Turi būti imtasi visų reikiamų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynybai“. Deja, Prezidentei atsakingos institucijos iki šiol nieko neištyrė.
Tuo metu Visuomeninė komisija, kurioje dirbo ir trys Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, nustatė, kad Garliavos antpuoliu valdžia šiurkščiai pamynė Konstituciją ir pasikėsino į šalies konstitucinę santvarką.
Jau septynis mėnesius piliečiai, susirenkantys S. Daukanto aikštėje, reikalauja, kad Prezidentė atsakytų visuomenei: kam įsakius ir kam pritarus buvo imtasis masinio smurto Garliavoje.
Septynis mėnesius piliečiai ragina Prezidentę pasirūpinti advokato Gintaro Černiausko iš gimtųjų namų išnešto klykiančio vaiko likimu, nutraukti jos totalią socialinę izoliaciją, leisti su jos sveikatos būkle susipažinti vaikų gydytojams. Garliavos mergaitė – vienintelis vaikas atkurtoje Lietuvos Respublikoje, kurios likimas oficialiai paverstas „valstybės paslaptimi“.
Tad laisvieji menininkai ir pilietinis Tie-SOS sambūris šį pirmadienį, gruodžio 17 dieną, 12 valandą, Vilniaus Simono Daukanto aikštėje paminės Gegužės 17-osios antpuolį – per valstybę kaustantį įšalą, per užgriuvusį sniegą bus toliau atkakliai kasamasi iki tiesos.
Visi neabejingi ir Lietuvos Konstituciją branginantys piliečiai kviečiami ateiti į talką.
Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Antrąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Sunkiausia našta žmogui
Dabar pereikime prie moralės ir sąžinės. Lietuvoje daug kalbama apie valdžios amoralumą, gėdos jausmo stoką, korupciją ir kitus „griekus“. Bet niekas iš tų kaltintojų nepasako, kokia moralė yra tikroji, nes tiek bendruomenės narių, tiek jų grupių požiūris į moralę smarkiai skiriasi. Britai laikosi utilitarizmo ir jų pareiga – dauginti malonumą. Amerikiečiai – pragmatizmo, esą, jei veikla duoda norimą rezultatą, tai yra gerai, kaip Rorty sakė: nereikia jokių diskusijų, reikia tik pasiraitoti rankoves ir daryti gera. Judaizmas skatina laikytis savo genties tėvo įstatymų. Krikščionys ir islamistai savo pareiga laiko žmonijos „gelbėjimą“ iš nuopuolių. Ir t. t. Taigi, kalbėdami apie moralumo stoką susiduriame su tuo, kad reikalaujama visiškai priešingų dalykų. Krikščionys norėtų įstatymais uždrausti homoseksualumą, utilitaristai norėtų jį įteisinti. Kapitalistai (su Ayn Rand priešakyje) teigia, esą mokesčiai yra amoralus dalykas, nes apiplėšiami darbštūs žmonės… Tad jei reikalautume, kad išrinktoji valdžia elgtųsi moraliai, tuojau gautume atsakymą, esą kiekvienas valstybės tarnautojas norės savo moralę prastumti kaip visuotinę. Todėl politinė bendruomenė nekalba apie moralumą, o tik apie pareigas ir atsakomybę prieš įstatymus ir piliečius. Kai tam nusižengiama, kad ir kokia tyra būtų nusižengėlio moralė, jis tampa kriminaliniu nusikaltėliu.
Preambulė: klausimo pagrindimas
Lietuvoje atsiranda pavienių paranojikų, kurie viešumoje reiškia nepasitenkinimą, kad juos globoja VSD – tarnyba, sauganti valstybę ir jos piliečius. Tai tikrų tikriausias nesusipratimas. Žmogus moka mokesčius valstybės tarnybai, kad toji jį saugotų, o kai ši imasi jį saugoti, tasai piktinasi.
Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas, kad jo sakomi žodžiai nenulėktų vėjais, o į jo mintis būtų įsiklausoma. Liūdna konstatuoti, kad susvetimėjusioje Lietuvoje nebėra kas žmogaus klauso. Todėl nusivylusiam piliečiui į pagalbą ir ateina VSD – vienintelė institucija, kuri stengiasi žmogų išklausyti, ką jis kalba telefonu, kaip guodžiasi elektroninio pašto laiškuose, įsigilinti į jo skundus ir vargus miestų aikštėse ir maitinimo įstaigose prie brangaus bokalo alaus. Tiesa, VSD nėra visagalis, nors ir kaip besistengtų, negali aprėpti visų Lietuvos piliečių, visų išklausyti ir žinią apie kiekvieno būklę perduoti valstybės Prezidentei, kad ji tais labiausiai dėmesio vertais pasirūpintų. Reikia pripažinti, kad įgyvendinti tuos kilnius tikslus sukliudė ir pasaulinė ekonominė krizė. Važinėdamas troleibusu išklausysi tik tuos, kurie važinėja troleibusu, o troleibusuose žmonės dažniausiai tyli.
Veiksmo planas
Realybė tiesiog akis bado, tad naujoji mūsų Vyriausybė turėtų imtis staigių ir neatidėliotinų veiksmų. Sekant aukštojo mokslo reforma būtina kuo greičiau įsteigti valstybės saugomųjų asmenų krepšelius. Tarkim VSD darbuotojas rūpinasi ir gilinasi į 20-ties subjektų reikalus. Jis turėtų gauti ir dvidešimt krepšelių. Saugumietis, kuris seka saugumietį, turintį 20 krepšelių, turėtų gauti dešimt jo krepšelių, o penkis perduoti jį sekančiam. Taip būtų sutvarkyti ekonominiai ir motyvacijos klausimai Valstybės saugumo departamente. Bet problema iš tikro nėra vien ekonominė.
Dažniausiai mūsų eilinis saugumietis yra pakišamas teikti pagalbą žmogui, kuris tos pagalbos kratosi ir slapukauja. Išklausyti tokį yra įmanoma, bet suprasti, apie ką jis kalba nėra labai paprasta, nes subjektas dažnai kalba labai tyliai Ezopo kalba neaiškiomis užuominomis. Tad vienas iš neatidėliotinų darbų, palengvinsiančių VSD tarnautojų darbą, būtų Ezopo kalbos prasmių ir reikšmių, sinonimų bei antonimų žodynėlio parengimas bei išleidimas iki artėjančios Vilniaus Knygų mugės.
Aišku, reformuojant VSD, neturėtų būti apeiti ir subordinacijos klausimai. Vienas iš tokių: „Ar turi teisę VSD durininkas su rūbininku sekti VSD direktorių, jei VSD direktoriaus pavaduotojas to paprašo?“ Iki šv. Kalėdų Lietuvos Seimas tokius klausimus turėtų apsvarstyti skubos tvarka. Jei užtektų politinės valios, tikrai sutvirtintų savo reitingus.
Jūsų Dočys
Ala Jefimova
To dar nebuvo! Klaipėdos m. savivaldybės administracija atima iš Danės apygardoje išrinkto Seimo nario N.Puteikio patalpas rinkėjams priimti. Pagal Seimo statuto 13 str. 2 d. savivaldybės PRIVALO vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktiems Seimo nariams skirti ir išlaikyti nuolatines patalpas rinkėjams priimti.
Klaipėdos m. taryba 2011-11-24 sprendimu Nr. T2-382 nusprendė „Leisti BĮ Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai suteikti Lietuvos Respublikos Seimo nariui Nagliui Puteikiui, išrinktam Klaipėdos miesto vienmandatėje Danės rinkiminėje apygardoje, Seimo nario ĮGALIOJIMŲ LAIKUI“.
Savivaldybės administracija kažkodėl nusprendė, kad Seimo nario N.Puteikio įgaliojimai nutrūko. Bet įgaliojimus atimti ar suteikti gali tik rinkėjai… O jie N.Puteikio įgaliojimus pratęsė – išrinko jiems atstovauti dar ketverius metus.
Manau, kad Klaipėdos m. savivaldybės administracija tyčia sudaro Danės apygardos gyventojams kliūtis susitikti su Seimo nariu, išreiškia nepagarbą Lietuvos Respublikos teisės aktams, Seimo statutui, Danės apygardos gyventojų išrinktam atstovui Seime.
Klaipėdos m. savivaldybės administracijos sprendimą galite pamatyti ČIA.
Dabar jau akivaizdu, kad socialdemokratai ir antrą kartą „suvalgė“ savo koalicijos partnerius ir artimiausius varžovus – Darbo partiją. Taip jau buvo 2004 metais, kai darbiečiai rinkimuose gavo net 30 nuošimčių rinkėjų balsų (t. y. 100 tūkst. balsų daugiau nei socialdemokratai), tačiau realios įtakos Algirdo Brazausko vadovaujamoje Vyriausybėje taip ir neturėjo, o vėliau ir visai pasitraukė iš koalicijos, palikdami socialdemokratus kadenciją baigti G.Kirkilo mažumos vyriausybe.
Ar Darbo partija iš valdančiosios koalicijos trauksis ir šią kadenciją – matysime dar šiais metais, kai Seimas atims (o tuo jau nebeverta abejoti) jos lyderių neliečiamybę.
Kaip elgsis Darbo partijos ministrai, jei pasijutę socialdemokratų išduoti darbiečiai vis tik nutartų trauktis iš valdžios – čia turbūt yra svarbiausias artėjančios dramos klausimas. Juk Prezidentė pasistengė, kad labiausiai politiškai patyrę ir tuo pačiu labiausiai su partija surišti darbiečiai – Loreta Graužinienė, Virginija Baltraitienė ir Kęstutis Daukšys nepatektų į Vyriausybę (ir tuo pačiu net ir Seime liktų „ant ledo“ – visos vietos ložėje jau išdalintos), o ministrais taptų plačiai visuomenei mažai žinomi veikėjai, kurie už šį netikėtą karjeros šuolį kažin ar patys savyje susigaudo, kam turi būti labiau dėkingi – Viktorui Uspaskichui ar užsienio kalbų egzaminatorei Daliai Grybauskaitei?
Ar kulminaciniu apsisprendimo momentu šie keturi netikėti ministrai nepasiųs, kaip buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kuo toliau savo partinių gimdytojų ir „vardan valstybės stabilumo“ toliau liks Vyriausybėje jau kaip Prezidentės ar socialdemokratų pasitikėjimo ministrai? Ypač tuo atveju, jei Viktorui Uspaskichui ir Vytautui Gapšiui bus uždėti antrankiai iškart po teismo nuosprendžio.
Būtent toks scenarijus šiandien atrodo labiausiai tikėtinas ir todėl jau dabar galima sveikinti D. Grybauskaitę laimėjus dvikovą su Darbo partija – jos nereikia net oficialiai uždrausti, ji pati išnyks dalį jos lyderių pasodinus už grotų, dalį labai subtiliai atitvėrus nuo valdžios, o žemesniems suteikus netikėtą galimybę pasukioti įsivaizduojamą vairą.
Reiktų sveikinti ir socialdemokratus, į kurių gretas „vardan valstybės stabilumo“ greičiausiai ir įsilies be vado likusi didžioji dalis Seimo darbiečių, taip išvengiant mažumos ar vaivorykštės vyriausybės.
Tačiau dviejų nugalėtojų politikoje ilgai nebūna, tad tolimesnės varžybos ne tik dėl reitingų, bet ir dėl realios įtakos valstybės valdyme tarp D. Grybauskaitės ir A. Butkevičiaus yra neišvengiamos.
Naujos Vyriausybės programa, kurią reikėtų vadinti vartojimo skatinimo, o ne taupymo programa, leistų manyti, jog Prezidentė, dar prieš rinkimus gyrusi Andrių Kubilių ir jo diržų veržimo politiką, arba radikaliai keičia savo mąstymą, arba buvo priversta bent čia laikinai atsitraukti. Kaip yra iš tiesų, matysim, kokį Prezidentė pasirašys kitų metų valstybės biudžetą.
Kita vertus, labai tikėtina, kad D. Grybauskaitė šį atsitraukimą grindė ir grynai asmeniniais sumetimais – už pusantrų metų Prezidento rinkimai, didžioji dalis piliečių Seimo rinkimuose labai aiškiai parodė, kad pavargo nuo taupymo ir bedarbystės, tad gal geriau šiuo klausimu jai tyliai pastovėti „po medžiu“ – kam erzinti tautą trukdant Vyriausybei kelti minimalų atlyginimą? Juk bandymai atvirai kovoti su kairiųjų koalicija jau ir taip stipriai kirto per jos reitingus. Beje, panašų viešųjų ryšių žaidimą D. Grybauskaitė sužaidė ir praeitų metų pabaigoje – pradžioje Prezidentė su Vyriausybe buvo sutarusi balansuoti 2012 m. biudžetą nepilnai atstatant sumažintas pensijas, bet tam pasipriešinus Tėvynės sąjungos frakcijai Seime D. Grybauskaitė iškart pakeitė savo nuomonę ir viešai pareikalavo tos pačios Vyriausybės nebeskriausti vargšų pensininkų.
Panašių užkulisinių klaustukų dėl realių, o ne deklaruojamų naujos Vyriausybės veiklos krypčių lieka ir daugiau, nes visiškai neaišku, kuo baigėsi Prezidentės ir valdančiosios koalicijos derybos dėl naujos atominės jėgainės: Vyriausybės programoje jos nėra, tačiau tiek naujasis energetikos ministras, tiek Seimo pirmininkas kalba taip, lyg piliečiai šiuo klausimu nebūtų išsakę savo nuomonės – reikia įvertinti sutartis, pasikalbėti su partneriais ir tada spręsti.
Taigi naujoji Vyriausybė pagaliau prisiekė, jos naujoji programa (beje, didžia dalimi atrodanti visai patraukliai) patvirtinta, bet kokia Vyriausybės sudėtis bus po Šventų Kalėdų ir kokiais bėgiais ji riedės kitąmet – vis dar lieka politinėse miglose.
Bernardinai.lt
Europarlamentaras Vytautas Landsbergis Europos Parlamento delegacijų pirmininkų diskusijoje su ES Specialiuoju įgaliotiniu žmogaus teisėms Stavros Lambrinidžiu išreiškė rūpestį dėl nepakankamo vaikų teisių Europos Sąjungoje reglamentavimo.
„Kadangi mes visi esame susirūpinę žmogaus teisių universalumu, prašau pasakyti, kaip turėtų būti matomos (universalios ar ne) vaiko teisės?“, – teiravosi jis žmogaus teisių įgaliotinio. „Kokiu mastu universaliosios žmogaus teisės apima, kaip regis, menkesnes vaikų teises ir kokiu mastu šios yra apribotos kokiais nors reguliavimais, galbūt nelabai universaliais, kai atsakomybė suteikta arba perduota vaiko vyresnybei, ar ji būtų tėvai, ar juos pakeičiantieji?“
„Atrodo, kad vaikas tąsyk yra riboto veiksnumo žmogus, nelyginant neįgalus suaugęs, kurio teisė spręsti ir veikti bendruomenėje ar visuomenėje yra apribota. Vėlgi universaliais ar mažiau universaliais reguliavimais.
Panašiai atsitinka situacijose, kai atsakingų už save žmonių teisės tai sutampa, tai prieštarauja kitoms pagal tarptautinius civilinius kodeksus ir tuo pačiu metu pagal genties, paprotinius ar religinius elgesio kodeksus. Ypatingai, žinoma, tai liečia vaikus arba jaunų mergaičių teises, kol jų vaikiškas ar santuokinis amžius nėra universaliai nustatytas“, – pažymėjo V. Landsbergis.
Iš Stavros Lambrinidžio V. Landsbegis neišgirdo konkretaus atsakymo į savo klausimą. ES Žmogaus teisių įgaliotinis teigė, kad 2013-tieji bus metai, kai ypatingas dėmesys teks vaikų teisėms. „Nevyriausybinės organizacijos turės būti labai remiamos, kad vaikų teisės atsidurtų dėmesio centre. Ypač karo ir panašių veiksmų metu“, – sakė jis.
alfa.lt
Dr. Norbertas Penkaitis
Akivaizdu, kad nesustabdomai tuštėja Lietuvos gyvenvietės, nyksta mokinių skaičius ir mokyklos. Visas ikšiolines šalies valdžias ši demografinė situacija nei domino, nei jaudino. Taip pat akivaizdu, kad politinių partijų programose ir politikų deklaracijose ši tautos nykimo tendencija nenusipelnė reikiamo dėmesio. Iškyla klausimas, ko piliečiai gali tikėtis iš naujos valdžios?
