2012

2012 lapkričio 30 dieną Vilniaus 2-osios apylinkės teismas patenkino valstybės kaltintojo (!) ir gynybos prašymą išteisinti kaltinamąjį a.a. Andrių Ūsą.

2012 m. gruodžio 3 d. ELTA spaudos konferencijų salėje savo nuomonėmis apie priimtą nuosprendį su žurnalistais dalijosi Neringa Venckienė, Audronė Skučienė, Jonas Varkala, Valdas Vasiliauskas, Vytautas Antanas Matulevičius.

Nors V. Vasiliauskas visiškai pagrįstai priskyrė šį nuosprendį kitokio žanro kūrinių sričiai, N. Venckienė vis dėl to mėgino analizuoti jį ir teisiniu aspektu. „Galima šį nuosprendį sukritikuoti visomis kryptimis ir kiekvieną jo sakinį“, – sakė N. Venckienė, išskyrusi tik kelis absurdiškiausius nuosprendžio momentus. Kalbėtoja atkreipė dėmesį į tai, kad visa teismo sprendimo motyvacinė dalis buvo skirta ne tiek pagrįsti A. Ūso nekaltumą, kiek įteigti mintį apie tai, kaip tėvas žalojo vaiką savo įkyriu filmavimu, nors „perduodant baudžiamąją bylą teismui, tų tėvo perduotų duomenų net nereikėjo, A. Ūso kaltinamasis aktas net nesirėmė D. Kedžio padarytais įrašais. A. Cininas visą dėmesį skyrė vaizdo įrašui, o teismui perduota byla jais nesirėmė“.

Ypatingą dėmesį N. Venckienė atkreipė į teisėjo Audriaus Cinino, vadovavusio trijų teisėjų kolegijai šioje byloje, pasakymą spaudos konferencijoje penktadienį, kad vaiko apklausti nebuvo prasmės, nes jos atmintis yra ištrinta. „Ką norėčiau pasakyti jums, žurnalistai: nei vienas iš jūsų to nepaviešinote. Jeigu ne moteris atėjusi filmuoti iš Lietuvos Sąrašo, tai niekas nebūtų ir sužinoję“, – taip žurnalistų pastangas objektyviai informuoti visuomenę įvertino N. Venckienė.

Žurnalistų klausimai buvo iškalbingesni nei atsakymai. „Apie bylą jau pakalbėjote, noriu paklausti apie jūsų frakcijos balsavimą dėl A. Butkevičiaus skyrimo“, – neslėpė savo požiūrio vienas žiniasklaidos atstovas. Kitas panoro sužinoti, kaip čia yra, kad po tokio teismo sprendimo nevyksta jokie piketai nei prie prezidentūros, nei kitur (protų formuotojų peršama idėja, kad vykusios protesto akcijos – tai esą tik tramplinas kai kuriems veikėjams patekti į Seimą, todėl esą dabar jos ir nevyksta). Buvo paklausta ir apie ketinimus pateikti apeliaciją bei kreiptis į Europos Žmogaus teisių teismą (plačiai skleidžiama pasaka, kad štai N. Venckienė, būdama teisėja, galėjo ieškoti teisybės Strasbūre, užuot skatinusi brolį žudyti…)….

Siūlome paklausyti visą šios konferencijos įrašą.

Operatorė – Aušra Gabalytė.

Jaunas, sportiškas, pasiturintis, gyvenimu trykštantis vyrukas D.K. staiga užsidega tokia baisia neapykanta ir kerštu tokiam ponui A.Ū., kad apmoko savo mažametę dukrą duoti melagingus parodymus, kuriuos nufilmuoja ir išsiuntinėja po visas įmanomas valdžios ir žiniasklaidos įstaigas, o vėliau surezga labai gudrų planą ir nušauna… ne, ne tą poną A.Ū., o teisėją J.F. ir savo buvusios žmonos seserį V.N.

Tokia išvada peršasi po penktadienį paskelbto Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžio, išteisinančio poną A.Ū. nuo kaltinimų galima pedofilija, prie kurios, norėdami susidaryti visą tragedijos vaizdą, neišvengiamai turim pridėti ir prokuratūros kaltinimus D.K. dviejų žmonių nužudymu.

Iš kur tokia baisi neapykanta ir kodėl ji nukreipta ne tik į poną A.Ū., bet ir į kitus asmenis, teismas savo nutartyje nepaaiškina, nes tai išeina už jo svarstomų kaltinimų ribų. Tačiau tai neatitinka elementarios žmogiškos logikos, todėl šie klausimai bet kam, skaičiusiam teismo nutartį, negali nesukelti prieštaringų išvadų.

Šiandien jau galime teigti, kad profesorių Gintarą Aleknonį globoja rūpestingas Angelas Sargas. Pastarąjį pusmetį jis paragavo karčios rinkimų karštinės buzos, bet buvo apsaugotas nuo Seimo. Atrodė, kad jau niekas nebepadės Gintarui likti Akademijoje ir jam teks persikelti į Seimo chaosą, tačiau taip neįvyko. O ką pats G. Aleknonis apie tai mano? Ar jis šiandien galėtų pasirašyti po kiekvieno komentaro, paskelbto rinktinėje „Ačiū tiems, kurie išgirdo“, teiginiu? Ar reikalingos tokios nepatogios knygos, kurios mums visiems primena tai, kas politiniame gyvenime buvo prieš tris–keturis metus ir verčia griebtis už galvos – kiek vilčių sužlugo ir kaip viskas kartojasi?

Gyvename laikais, kai politikos komentatoriai vis labiau primena dvaro liokajus, pasiruošusius patarnauti ponams, turintiems galią. Ar tai reiškia, jog artėja politinio komentaro, kaip žanro. pabaiga? O gal šis žanras situacijoje, kai vargu ar apskritai egzistuoja politika kaip tokia, yra nesusipratimas? Kaip galima būti muzikos kritiku, jei niekas negroja? Pasakoti kokia galėtų būti muzika? Ar tai prasminga? O gal visi keiksmai to, kas Lietuvoje vadinama „politika“, neteisėti? Ar iš tiesų Lietuvoje politika yra tapusi prasto tono ir prastos reputacijos lauku? Ar epochoje, kai žmonės taip mielai ginčijasi su televizoriumi ir tai vadina politika, dar galima tikra politika?

Tai diskusijos, kuri vyks trečiadienį (gruodžio 5 dieną) 18 valandą Vilniuje, Lietuvos Mokslo Akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų 1/8) anonsas. Pretekstu šiai diskusijai yra tapusi Gintaro Aleknonio knyga „Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Diskusijoje dalyvau knygos autorius, jį provokuos Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas ir, tikimės, aktyviai įsijungs publika.

Gerų diskusijų nebūna perdaug. Tačiau karalių sukuria svita, o gerą diskusiją – gera publika. Tad susitikime trečiadienio vakare ir pasikalbėkime valandą ar dvi apie tai, kas svarbu.

2012 m. gruodžio 4 d. 9.00 val. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teismo posėdyje (Gynėjų g. 6, Vilnius) kasacine tvarka nagrinės Naglio Puteikio baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą.

Daugiau apie bylą ir jos vingius galima pasiskaityti čia:

http://alkas.lt/2012/02/29/steigiamas-naglio-puteikio-teismo-proceso-visuomeniniu-stebetoju-komitetas/
http://puteikis.blogspot.com/search?q=Manto+g.+11
http://www.lrytas.lt/-13534056581352183838-auk%C5%A1%C4%8Diausiajam-teismui-nepavyko-i%C5%A1nagrin%C4%97ti-seimo-nario-n-puteiko-bylos.htm?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=rss

Dalyvaudami teismuose stebėtojais, prisidedame prie teisingumo pergalės. Būkime solidarūs!

Kas vyksta Lietuvoje? Tuoj tuoj įžengsime į dvidešimt ketvirtuosius Nepriklausomybės metus, tačiau tautinėje politikoje totalus jovalas. Viskas labai aišku buvo rinkimų išvakarėse – trys politiniai dariniai – socdemai, darbistai, tvarkistai – pasiskelbė: jei gaus rinkėjų pasitikėjimą, formuos centro kairės valdančiąją koaliciją. Rinkėjai taip pasitikėjo, kad net balsus pardavinėjo. Prietelius iš Zarasų paskambino ir stebėjosi, kad tokio masto rinkimų klastojimo nebuvo matęs. Tinklinis marketingas politikoje pritaikytas buvo, kai pirmi penki pirkėjai nė nepažįsta vėliau prisijungusiųjų piramidėn… Tuomet aišku, kodėl Konstitucinis Teismas tik apie tris tūkstančius pardavimo-pirkimo sandorių paskelbė. Be to, apie Darbo partijos teismus informacijos buvo sočiai. Negerai būtų tvirtinti, kad renkamės į save panašius, keršydami prieš tai valdžiusiems. Bet kaip tuomet aiškinti tokį keistą balsavimą…

Tačiau Lietuva rinko, pirko ar pardavė keturis artimiausius savo gyvenimo metus socdemams, darbistams, tvarkistams. Politinė logika diktuotų, kad centro dešinės koalicija, rinkėjų sąmoninga ar nelabai valia, perleidžiama centro kairės valdančiajai daugumai. „Rytas – protingesnis už vakarą“, – tokia mūsų tautos išmintis ne visuomet padeda, nes atbudę po rinkimų nakties išgirdome, kad Prezidentė teisiamos Darbo partijos nenori matyti valstybinėse valdžios struktūrose. O tautiečių ir tėvynainių dauguma – nori. Kas režisuoja politinį chaosą Lietuvoje? Kodėl tiek daug politinio balasto išmetama viešojon erdvėn? Vieniems suteikiama viltis, kad dar yra šansų A. Kubiliui išlikti Premjero poste, kiti įsiunta, vos išgirdę, kad jų Viktoriuko kažkas nemyli…

Algirdas Endriukaitis

Kaltintojams naudingas tyrimo chronologijos ir apimties pasirinkimas

Kiekviena byla turi tik jai būdingų bruožų. Eglės Kusaitės byloje prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda, vykdydami VSD sumanymą, tvirtino, kad kaltinamoji yra ypač sukta, išradinga, nuolat meluoja ir kuria nebūtas istorijas. Kadangi kaltintojai turi puolimo ir teisumo prerogatyvą ir patikimai garantuotą bei nepajudinamą legitimų Rusijos FSB teisinį užnugarį, tai tokia taktika palengvina ir sustiprina teikiamus kaltinimus. Remiamasi nuostata ,,prokuroras visada teisus“. Vis dėlto E. Kusaitei tenka grumtis ir su kita institucija – Lietuvos VSD, kuri, visuomenės nuomone, apskritai neverta pasitikėjimo ir tarnauja Lietuvos prokuratūrai bei Rusijos FSB. VSD vaizduoja, kad E. Kusaitės nusikalstami veiksmai buvo tiriami tik nuo 2009 m. birželio iki 2009 m. spalio 24 d., nors apie ją, kaip patvirtina patys, žinojo nuo 2003 m.

Principas inter alia reikalauja išnagrinėti viską nuo fiksuotos žinojimo datos. VSD ir prokuratūros primestas selektyvus tyrimo chronologijos pasirinkimas ir ryžtingas priešistorės nagrinėjimo atmetimas verčia galvoti apie dirbtinius provokacinius veiksmus, kurie nuolat buvo atliekami ne tik per jų pačių pasirinktą laikotarpį. Kaltinamoji mano, kad 2010 m. liepos 16 d. prokuroras J. Laucius nurodė sunaikinti dviejų jos telefono numerių slapto pasiklausymo įrašus – bendravimo tekstus su Hafizu ir Arnu, buvusius po jos suėmimo paimtame kompiuteryje.

Visą straipsnį skaitykite čia: http://www.ekspertai.eu/plieninis-apsupties-ziedas/