Erika Drungytė. Apie Kalėdas ir skolas, kurias atiduodami atrandame prasmę
Tai dar kartelį. Apie Kalėdas ir visokias prasmes, galimas jose įskaityti. Ilgai vinguriuosiu, bet kas turės kantrybės, teišbūna.
2019
Teismas išteisino bulvaro liepų saugotoją
Edita Karklenienė | „Šiaulių kraštas“
Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos bulvaro medžių gynėjos Reginos Žemaitės atstovo advokato Sauliaus Dambrausko skundą, panaikino Šiaulių apylinkės teismo nutartį.
Povilas Gylys. Apie naujausią Nijolės Oželytės vaidmenį Lietuvos politiniame teatre
Dalijamės prof. Povilo Gylio replika, perskaičius DELFI.lt interviu su garsia aktore, Nepriklausomybės akto signatare, „influencere“, turinčia retą dovaną – prakalbinti jaunimą: „Nijolė Oželytė: matau vieną žmogų, kuris turi potencialo būti lyderiu Lietuvoje“.
Jei kam rūpi sužinoti, kas tas „vienas žmogus“, tai intrigos, kad ir kaip stengiamasi ją sukurti, nėra. Tai Ingrida Šimonytė – dar viena „brangiems Lietuvos žmonėms“ parinkta dalia, beje, ne mažiau „brangia“, tikėtina, Tėvynės sąjungos (formalaus prierašo prie pavadinimo nesinori nė rašyti…) sąrašo 2020-ųjų rinkimuose lydere.
Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija
Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis. Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).
Vytautas Radžvilas. Išeiti iš virtuvių, arba „Kas, jei ne aš?“
Sunkiausia – išeiti iš virtuvių. Prieš tris dešimtmečius kuriantis Sąjūdžiui teko koordinuoti jo rėmimo grupių steigimąsi visuose Lietuvos kampeliuose. Savo akimis mačiau, kai sunkiai ir lėtai tirpo atsargumo, nepasitikėjimo ir baimės įšalas žmonių sielose ir širdyse. Bet jis tirpo – išdrįsusių ir apsisprendusių ištrūkti iš bejėgiško aimanavimo ir beviltiško valdžios keiksnojimo virtuviniuose užstalės pokalbiuose rato atsitiesiančių bendražygių gretos gausėjo po kiekvieno susitikimo.
In memoriam: Jonas Čeponis-Vaidevutis
1925 m. gegužės 6 d. – 2019 m. gruodžio 25 d.
Eidamas 95-tuosius metus, Šventų Kalėdų dieną, mirė Laisvės kovų dalyvis Jonas Čeponis-Vaidevutis – Tauro apygardos partizanas, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, 2018 metų Laisvės premijos laureatas.
Rasa Čepaitienė. Su šventėmis!
Taip vis dažniau tenka išgirsti pasveikinant šiomis dienomis. Ši mada veikiausiai ateina iš politkorektiškųjų Vakarų, bet gerai atspindi to, kas vyksta, esmę – juk iš tiesų nebeturi reikšmės, ką švęsti, kad tik tai leistų padidinti apyvartą. Kai „kalėdinis“ šurmulys prasideda vis anksčiau, kone lapkričio vidury, o dovanų medžioklės karštinė tikra epidemija užgriūna miestus ir šalis, visiškai nebesvarbu tampa, nei vardan ko visa tai, nei ką apskritai tai reiškia.
Verta įsiminti ir atminti. 1948-ieji: Lietuvos partizanų laiškas šv. Tėvui, arba Mirštančios tautos pagalbos šauksmas
1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siųstas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pabaigoje buvo sakoma: „Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų.“
Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio Šv. Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris, nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.
Bet taip buvo įvykdyta tik viena Lietuvos tikinčiųjų valios dalis.
Savo laiške jie kreipiasi į visą laisvąjį pasaulį, kad jis atvertų savo akis ir pamatytų, jog bolševizmas rengiasi laimėti visą pasaulį, ir vargai tiems, kurie nori apsigaudinėti atominės energijos turėjimu. Laiškas dėl to turėjo patekti į laisvąją Europą. Pirmiausia jis perėjo per viso pasaulio lietuvių spaudą. Lengvai perėjo per italų spaudą. Sunkiau jam buvo nugalėti kitus Vakarus. Dar buvo laikai, kada Vakarų Europa norėjo užsimerkti ir ausis užsiimti. Dėl to pačių lietuvių pastangomis jis buvo paskelbtas atskira knygele prancūziškai. Bet laiškas buvo rašytas tokia degančia širdim, kad jis negalėjo nepaliesti tų, kurie į širdį atsako. Pirmas ir didžiausias jo skelbėjas ir garsintojas buvo rašytojas Edgar Schaperis, gyvenąs Šveicarijoje. Daugumą savo pranešimų apie Baltijos valstybes jis baigdavo, perskaitydamas ištisai Lietuvos tikinčiųjų laišką. Laiško gilumas ir rašytojo įkvėpimas padarydavo tai, kad daugel klausytojų nesulaikydavo ašarų. Nuo šiol laišku rūpintis ėmė patys svetimieji.
Algimantas Rusteika. Kalėdos
Yra metas, kai tavo mažos kojytės šlepsi prie eglutės, kuri dar su žvakėmis, kai už apledėjusio lango stingdantis speigas, kitame kampe prieš juodai baltą televizorių kvepia beržu traškanti krosnis, kada tavo akyse žiburiukai didelėj šaltoj bažnyčioj ir jauni tėvai šalia, ir jų akyse būna šviesa, ir tai tavo namai.
Dalius Stancikas. Kodėl nepasitikima žydų gelbėtojais?
„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu“, – taip Genocido tyrimo centro pažymą apie Jono Noreikos antinacinę veiklą ir kunigo Jono Borevičiaus liudijimą įvertino istorikas Nerijus Šepetys (abu dokumentai paskelbti Tiesos.lt publikacijoje „Jonas Noreika organizavo žydų gelbėjimą Šiauliuose – atskleidžia rasti dokumentai, tarp jų – ir kunigo Jono Borevičiaus liudijimas JAV teisme“ – red. past.). Neva Centras padarė išvadas, kad „Noreika laikytinas antinacinio pogrindžio dalyviu, kad jis aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo, niekuo to nepagrindžiant“.