Verta prisiminti. Rusijos inteligentija ir A.Solženicynas – abipusė panieka ir neapykanta
Minėdami garsaus rusų rašytojo ir disidento Aleksandro Solženicyno (1918 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. rugpjūčio 3 d.) septintąsias mirties metines siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį straipsnį, kuriame aptariami nevienareikšmiai valdžios ir inteligentijos santykiai buvusioje Sovietų sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje.
„The Economist“ | 2008 m. rugpjūčio 10 d.
Jie vienas kito nemėgo – Aleksandras Solženicynas ir liberalioji Rusijos inteligentija. Vakaruose laikytas iškiliausiu jos vaiku, A.Solženicynas ją koneveikė, kaip ir visa kita. Jis net atsisakė vartoti žodį „inteligentija“ ir vietoj jo sugalvojo bjaurų ir menkinantį terminą „obrazovanščina“. Inteligentija atsakė taip pat – ji gerbė jo drąsą, skaitė „samizdatu“ platinamus darbus, bet nepritarė jo antivakarietiškiems įsitikinimams ir nelaikė vienu iš savų.
Aleksandras Solženicynas. Didžiausias jo priekaištas inteligentijai: nesugebėjimas atlikti svarbiausios savo funkcijos – kalbėti autoritarinės valstybės priespaudoje gyvenančių žmonių vardu. Jos nariai buvo tapę sistemos dalimi, patogiai įsitaisę jos užkaboriuose ir plyšiuose. „Prieš šimtą metų, – rašė jis 1974-aisiais, – Rusijos inteligentija aukomis laikė nuteistuosius mirti. Šiandien aukomis laikomi gavusieji administracinį papeikimą“.
Savo įsakymus jis parašė didžiosiomis raidėmis: „NEMELUOK! NEPRISIDĖK PRIE MELO, NEREMK MELO!“