Vakar, gegužės 7-ąją, minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kaip ir kasmet, šią dieną įvyko keletas šventinių renginių, buvo sakomos iškilmingos kalbos, siunčiami sveikinimai ir palinkėjimai (keletas jų ČIA, ČIA ir ČIA).
Deja, apie tai, kas iš tiesų įvyko tą 1904 metų gegužės 7-ąją, kalbėta taip skambiai, kad niekas taip ir neišdrįso paklausti, ar minėdami tą dieną susigrąžintą teisę užrašyti savo mintis ne kirilica galime teigti, jog „kova už laisvą lietuvišką žodį“ jau baigta ir kad esame „atgavę spaudą“? Ar Lietuvos spauda (ir ne tik spauda, bet ir kitoks viešas žodis), tegul ir spausdinama lietuviškais rašmenimis, jau yra laisva? Tarnauja Tautai ir Piliečiui? Gina jų teisę į laisvą minties raišką? Ir kada žodis iš tiesų būna laisvas?
Galų gale – ką, tiesą sakant, gina mūsų laikų „didžioji“ Lietuvos žiniasklaida? Mūsų, piliečių, laisvę žinoti tikrąją padėtį valstybėje? Žurnalistų laisvę tirti korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia ar verslo ryšiais, atskleisti visuomenei ir aplinkai daromą žalą, suteikti balsą tiems, kurie kitaip būtų neišgirsti, išreikšti kitokią nei valdančiųjų nuomonę, nesutikti su politiniais ar ekonominiais sprendimais ar bent išgirsti sprendimo priėmimo teisę uzurpavusio elito argumentus?…
