Geopolitika

Vytautas Radžvilas. „Rusija vis dar buvo suvokiama kaip gerovės šaltinis“ (II)

Komentarų: 43 / Autorius /

Nepriklausomybės sąsiuviniai

Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius ir Donatas Buta, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pirmoji pokalbio dalis prieinama ČIA.

Pakalbėkime šiek tiek apie tai, kodėl, pavyzdžiui, europiečiai Putiną vadina naujuoju naciu, bet nevadina naujuoju Stalinu? Kur tas geras sąveikavimo mechanizmas buvo, tarkim, tarp šių dienų Vokietijos ir Rusijos? Kur tas „švelnusis denacifikavimas“, apie kurį kalbėjote?

Daugybę metų buvo kalbama apie vakarietiškas ir europines vertybes. Maža to, buvo laikoma aksioma, kad jos turi būti skleidžiamos Europos rytuose – Baltarusijoje, Ukrainoje ir t. t. Ir Lietuvoje buvo įgyvendinami projektai. Įvyko neįtikėtinas dalykas. Visa šita sklaida buvo interpretuojama taip: jos tikslas ir prasmė – padėti toms tautoms tapti laisvesnėms arba išsilaisvinti. Tarkime – iš Lukašenkos diktatūros. Buvo šventai tikima, kad tas vertybes reikia skleisti ir Ukrainoje. Ir kas dabar paaiškėjo? Paaiškėjo, jog pagrindinis kovos už laisvę bastionas yra Ukraina. Ir kaip, retrospektyviai žvelgiant, atrodo pastangos ukrainiečius europeizuoti ir vesternizuoti?

Vytautas Radžvilas. „Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas“ (I dalis)

Komentarų: 29 / Autorius /

Nepriklausomybės Sąsiuviniai

Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

Edvinas Jusys. Profesoriau, Kremlius vykdo denacifikaciją Ukrainoje, ir visi suprantame, ką tai reiškia. Kaip teoriškai paaiškinti šį reiškinį, kokie Rusijos tikslai?

Vytautas Radžvilas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas šiandien svarbiausia: vyksta dvejopa sumaištis – ne tik geopolitinė, bet ir intelektualinė. Šita sumaištis yra nepaprastai pavojinga, nes kai kalbame apie labai rimtus politinius dalykus, didžiausia nuolatos tykanti grėsmė yra nesugebėti atpažinti ir tiksliai įvardyti, kas vyksta.

Geopolitinė sumaištis. Vytautas Radžvilas

Komentarų: 28 / Autorius /

Nuoširdus ačiū laidos „Neredaguota” vedėjui E. Jusiui už reguliariai suteikiamą galimybę pasidalinti mintimis aktualiais Lietuvos vidaus ir tarptautinės (geo)politikos klausimais. Jeigu nebūtų tokių pokalbių, šios mintys niekaip neprasiskintų kelio į viešąją erdvę. Jos nepasiektų nei akademinės bendruomenės, nei plačiosios visuomenės.

Laidoje išsakomos įžvalgos apie globalią sumaištį ir Europos ateities perspektyvas yra daugelio metų mokslinio tiriamojo darbo rezultatas. Turbūt atėjo laikas pasakyti, kokios priežastys ar veikiau įvykiai paskatino rimtai susidomėti šiais klausimais. Lietuvos narystei NATO visada pritariau be išlygų. Taip pat buvau stojimo į ES šalininkas, nors gana anksti pradėjo kelti nerimą kai kurie požiūrio į LIetuvą ir elgesio su mūsų valstybe aspektai. Užtenka paminėti vieną: derybų dėl narystės metų iškeltas kategoriškas reikalavimas uždaryti už milžiniškas lėšas atnaujintą ir visiškai saugią Ignalinos atominės elektrinę akivaizdžiai rodė, kad priimančios į savo gretas naujas nares, tarp jų Lietuvą, ES šalys senbuvės tai daro toli gražu ne vien iš altruistinių arba, kaip mėgstama sakyti, grynai „vertybinių” paskatų. Jų elgesys iš anksto liudijo, kad ES nėra filantropų ir gerų dėdžių bei geraširdžių tetų draugija. Buvo akivaizdu, kad tinkamai išnaudoti narystės iš principo atveriamas galimybes taptų įmanoma tik tvirtai ginant Lietuvos nacionalinius interesus.

Vytautas Sinica. Pirmalaikiai rinkimai Italijoje

Komentarų: 7 / Autorius /

Italijoje atsistatydinus briuseliniam technokratui premjerui Draghi, skelbiami pirmalaikiai rinkimai rugsėjo 25 dieną. Apklausose pirmauja Italijos broliai – itin nacionalistinė partija, praėjusį kartą vos patekusi į parlamentą, o dabar renkanti 22-24 procentus. Prognozuojama, kad ji formuos koaliciją su kiek mažiau nacionalistine Lega, renkančia 14 procentų, ir gal Berlusconiu.

Karo fone įdomu tai, kad Salvinio Lega prorusiška, o Italijos broliai proukrainietiški. Tai atspindi bendrą tendenciją Europoje, kad visur yra prokremlinių ir antikremlinių antiimigracinių partijų. Grubiai galima apibendrinti, kad pirmosios susirinkusios Le Pen frakcijoje, o antrosios – Kačinskio. Italijoje iniciatyvą visiškai perėmė pastarieji. Beje, atvirų sienų ir įvairovės propagandistams jie tokie nepatogūs, kad tarsi neegzistuoja ir niekada neminimi. Sėkmės jiems!

Dovilas Petkus. B. Johnsono ir D. Trumpo faktorius arba kaip du žmonės keitė istoriją

Komentarų: 9 / Autorius /

laikmetis.lt

2014 m. pristatydamas savo knygą „Čerčilio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“ Borisas Johnsonas teigė, kad būtent tokių politikų, kaip Vinstonas Čerčilis egzistavimas nulėmė, jog mes nebeturime tokių laikų, kuriuose reikėtų „naujų Čerčilių“.

Visgi, sveiko proto ribas pasiekusi ideologinė kova Vakaruose ir nuo Antro pasaulinio karo nematyta karinė agresija, kurią šiandien matome Ukrainoje, diktuoja, kad sunkūs laikai jau šalia vartų. Šis laikas sukūrė tokius politikus, kaip B. Johnsonas Britanijoje ar D. Trumpas kitapus Atlanto. Tai politiniai veikėjai, kurie jau pakeitė istorijos eigą, tik žvelgiant dabarties akimis mes dar negebame to įvertinti.

Abu politikai savo šalyse tapo labiausiai poliarizuojančiomis asmenybėmis. Po „Brexito“ referendumo už Britanijos pasitraukimą agitavęs Borisas Johnsonas, anot apklausų, tapo tuo pačiu metu mėgstamiausiu ir nekenčiamiausiu politiku šalyje. D. Trumpas 2016 m. rinkimuose sukėlė bent pusės JAV valstijų neapykantą, tačiau surinko daugiausiai respublikonų balsų per visą rinkimų istoriją.

Abu lyderiai buvo pabrėžtinai antipolitkorektiški, kaltinami dėl savo pasisakymų apie LGBT asmenis, musulmonus ar kitas etnines mažumas, gėdinami dėl savo chaotiško asmeninio gyvenimo ir, be abejo, savo šukuosenų.

Tačiau asmeninio gyvenimo peripetijų, aštrių pokštų ar išvaizdos aptarinėjimo kakofonijoje nutylėti lieka fundamentalūs šių politikų pasiekimai, lemiantys, ir dar nulemsiantys, milijonų žmonių ateitį bei įspūdingos pergalės, suteikusios Vakarų demokratijai naują impulsą.

Vytautas Sinica. Nenorėdami būti įkaitais, nuo Rusijos dujų ir naftos Vakarai atsijungti vis tiek turės

Komentarų: 29 / Autorius /

Šiaurės Italijoje gyventojai dėl klimato ekstremumų raginami taupyti vandenį, o Vokietijoje dėl Rusijos ekstremumų – taupyti energiją apskritai. Dėl Rusijos dujų tiekimo ypatumų Vokietijai jau trūksta šilumos ir elektros, o netrukus trūks dar labiau.

Kokie tie ypatumai? Ką Lietuva, Latvija ar Ukraina patyrė dar pirmąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, tą neseniai patyrė Suomija, o dabar ir Vokietija. Tai grasinimai atjungti žaliavų (šiuo atveju dujų) tiekimą dėl to, jog šalies politiką neatitinka Rusijos užgaidų. Kai nuo to kentėjome mes, mes pasimokėme ir tapome kiek įmanoma nepriklausomi nuo Rusijos, nes supratome: pirkdamas iš Rusijos visada esi jos įkaitas, ji sieja ne tik kainas, bet ir tiekimą apskritai su politiniais sprendimais.

Vokietija ir daug kitų šalių (ta pati Vengrija) iš mūsų patirties visiškai nesimokėti ir tik didino savo priklausomybę. Dabar jos yra didieji sankcijų Rusijai stabdžiai – jos priklausomos ir pačios negali atsisakyti Rusijos žaliavų. Bet dar įdomiau tai, kad galbūt net nereikės laukti, kol Vokietija ryšis toms sankcijoms – dabar Vokietijoje bijoma, kad Rusija pati pirmoji nutrauks tiekimą, o Vokietiją paliks sušalti.

Mes sakėme, bet jie tiesė Nord Streamus.

Vienintelė išeitis? Nenorint būti įkaitais, nuo Rusijos atsijungti vis tiek reikės, šitas šantažas geriausiai rodo, kodėl. Tad net iš pragmatinio Vokietijos taško žiūrint, geriau ieškoti būdų galutinai atsijungti dabar, tuo pačiu laimint ir politinę pergalę, negu dabar ieškoti nuolaidų, kad galėtum toliau gyventi įkaitu.

George Friedman: Lenkija yra auganti Europos galia

Komentarų: 19 / Autorius /

laikmetis.lt

Geopolitikos ekspertas, Geopolitical Futures analizės centro vadovas George’as Friedmanas „Polska Times“ sakė, kad dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu Lenkijos vaidmuo pasaulyje išaugo.

Pasak amerikiečių politologo George’o Friedmano, kuris buvo buvo ilgametis „Stratfor“ prezidentas, Lenkija yra viena iš dviejų Centrinės Europos valstybių, kurios yra svarbios Jungtinėms Valstijoms.

„Žvelgiant iš JAV perspektyvos, Centrinėje Europoje yra dvi svarbios valstybės: Rumunija dėl Konstancos uosto Juodojoje jūroje ir Lenkija, kuri tampa itin svarbia geopolitine veikėja“, – sakė jis.

Tarptautinis strategas ir knygų autorius teigė, kad Lenkija gauna naudos iš mažėjančio Vokietijos vaidmens.

„Situacijoje, kai Vokietija traukiasi iš aktyvių veiksmų arenos, Lenkijos padėtis kyla“, – sakė jis ir pridūrė, kad „Lenkija susiduria su puikia galimybe“, sprendžiant konfliktą Ukrainoje.

Ordo Iuris. Laiškas dėl Briuselio žingsnių link Europos federacijos

Komentarų: 3 / Autorius /

Tai gali būti paskutinė galimybė sustabdyti „radikalią Europos Sąjungos rekonstrukciją“ – supervalstybės statybą ant mūsų tėvynių griuvėsių.
Gerbiamieji draugai!

Prieš metus perspėjome, kad tuo metu prasidėjusioje „Konferencijoje dėl Europos ateities“ („CoFoE“) tik imituojamas atvirumas. Šiandien mūsų nuomonė pasitvirtino. Visapusiška Europos Sąjungos reforma, kurios tariamai trokšta patys europiečiai, pasirodo yra senos idėjos apie centralizuotai valdomą federaciją įgyvendinimas. Grėsmė mūsų nacionalinių valstybių suverenitetui ES dar niekada nebuvo tokia didelė.

Atrodo, kad šis informacinis biuletenis šiuo metu yra vienas iš nedaugelio balsų Europoje, diskutuojančių apie grėsmę ir perspėjančių apie Europos Sąjungoje įgyvendinamus pokyčius.

ES „Konferencija dėl Europos ateities“ prasidėjo 2021 m. gegužės 9 d., minint Roberto Šumano deklaracijos, kuria grindžiama Europos, kaip suverenių tautų sąjungos, integracija, metines. Paradoksalu, kad jau atskleistas „konferencijos“ tikslas buvo palaidoti puikią Roberto Šumano idėją ir įgyvendinti marksistinio ideologo Altiero Spineli, kuris tiesiogiai rašė apie tautinių valstybių likvidavimą, viziją – net jei tai būtų įgyvendinta prieš pačių europiečių valią.

Kastytis Braziulis. Britai siekia kurti trijų jūrų sąjungą, o Senoji Europa nepatenkinta nauju konkurentu

Komentarų: 25 / Autorius /

Gyvename įdomiu laiku. Vyksta arši konkurencinė kova dėl dominavimo pasaulyje. Kas išliks, o kas kris? Kas įgys, o kas praras įtakas, galias ir rinkas?

Šis mėnuo yra turtingas pasaulio lyderių susitikimais. Susitinka G-7, NATO, ES lyderiai, Ramšteino darinys, BRIKS, Rusijos tarptautinis ekonomikos forumas, asmeninės įtakingų šalių lyderių kelionės į Kijevą, nes Kijeve sprendžiasi pasaulio ateitis.

G-7, NATO, ES lyderiai, Ramšteino darinys kaip viena sąjunga konkuruoja su BRIKS. Vakariečiai nori išlaikyti dominavimą pasaulyje, o BRIKS siekia nuversti juos nuo pasaulinio dominavimo pjedestalo. Kas yra vakariečiai, visiems aišku. Neverta ties jais sustoti. BRIKS yra Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos sąjunga, įkurta tam, kad panaikintų JAV dominavimą pasaulyje. Šios šalys yra labai skirtingos (religijos, kultūros, gyvenimo būdo ir kt. srityse), tačiau jas vienija vienas bendras priešas – JAV dominavimas. Jie renkasi mėnesio pabaigoje, bus įdomu sužinoti darbotvarkę ir priimtus sprendimus.

Tarpusavį konkuruoja vakariečiai. Senoji Europa (Vokietija, Prancūzija, Italija) prieš JAV ir britus. Ramšteiną inicijavo, jam vadovauja, o per jį ir kitiems JAV. Ji spaudžia europiečius. Britai siekia kurti trijų jūrų sąjungą, JAV remia šią idėja, o Senoji Europa nepatenkinta nauju konkurentu, jei toks atsirastų. Vyksta trintis. Štai vienas požymis. Į Kijevą išvyko Senosios Europos lyderiai, o kitą dieną netikėtai atvyko birtų premjeras ir atvežė Zelenskiui itin rimtų dovanų. Džonsonas pasisakymą savo partijos suvažiavime iškeitė į Kijevą. Matyt, yra itin svarbu.

Europos migracijos problemos blogės, nes apklausa rodo, jog daugiau nei pusę jaunų afrikiečių planuoja emigruoti

Komentarų: 19 / Autorius /

Šimtai milijonų afrikiečių nori išvykti į užsienį, o Europa išlieka jų labiausiai pageidaujama kryptis.

Daugiau nei pusė jaunų afrikiečių išreiškė ketinimą emigruoti artimiausiais metais, ir jų požiūriai labai keičiasi lyginant su ankstesne apklausa, atlikta koronaviruso pandemijos įkarštyje.

Remiantis Afrikos jaunimo apklausa, atlikta 15 Afrikos šalių, 52 procentai planuoja persikelti į užsienį per ateinančius trejus metus. Ankstesnė, 2020 m. apklausa rodė, kad daugiau nei du trečdaliai jaunų žmonių norėjo likti savo gimtojoje šalyje.

Nors apklausoje nenurodoma, kur dauguma afrikiečių nori vykti, Italijos konservatyviosios Lygos partijos lyderis Matteo Salvini perspėjo, kad daugiau nei 20 milijonų afrikiečių gali pasukti į Europą dėl artėjančios maisto krizės, kurią sukėlė karas Ukrainoje. 2018 m. Pew Research atliktas tyrimas parodė, kad nuo 2010 m. jau milijonas Į pietus nuo Sacharos gyvenusių afrikiečių persikėlė į Europą, neskaitant Šiaurės Afrikos tautų migracijos. Numatoma, kad šie skaičiai tik didės ateinančiais metais.

Scroll to Top