Vytautas Radžvilas. „Rusija vis dar buvo suvokiama kaip gerovės šaltinis“ (II)
Nepriklausomybės sąsiuviniai
Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius ir Donatas Buta, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pirmoji pokalbio dalis prieinama ČIA.
Pakalbėkime šiek tiek apie tai, kodėl, pavyzdžiui, europiečiai Putiną vadina naujuoju naciu, bet nevadina naujuoju Stalinu? Kur tas geras sąveikavimo mechanizmas buvo, tarkim, tarp šių dienų Vokietijos ir Rusijos? Kur tas „švelnusis denacifikavimas“, apie kurį kalbėjote?
Daugybę metų buvo kalbama apie vakarietiškas ir europines vertybes. Maža to, buvo laikoma aksioma, kad jos turi būti skleidžiamos Europos rytuose – Baltarusijoje, Ukrainoje ir t. t. Ir Lietuvoje buvo įgyvendinami projektai. Įvyko neįtikėtinas dalykas. Visa šita sklaida buvo interpretuojama taip: jos tikslas ir prasmė – padėti toms tautoms tapti laisvesnėms arba išsilaisvinti. Tarkime – iš Lukašenkos diktatūros. Buvo šventai tikima, kad tas vertybes reikia skleisti ir Ukrainoje. Ir kas dabar paaiškėjo? Paaiškėjo, jog pagrindinis kovos už laisvę bastionas yra Ukraina. Ir kaip, retrospektyviai žvelgiant, atrodo pastangos ukrainiečius europeizuoti ir vesternizuoti?