Paryžius labai empiriškas, infantilus, sakyčiau, net šiek tiek naivus ir kvailokas.
Kai po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje į miesto aikštes išėjo milijonas paryžiečių su šūkiu „Je suis Charlie“, minia slapčia labiau džiaugėsi, nei gedėjo. „Štai mūsų atsakas gyvuliams, kurie kėsinasi į žodžio laisvę ir mūsų elegantiškas vertybes. Žiūrėkite, kokie mes vieningi, bebaimiai ir kiek mūsų daug“, – tokia buvo mintis, užvaldžiusi miestą.
Žiūrėjau labai atsargiai į tokį prancūzų atsaką. Kaip ir į solidarumo akcijų bangą „Je suis Charle“, nusiritusią per Europą.
Kitas kraštutinumas – Razmanas Kadyrovas, kaip atsaką Paryžiaus laisvamaniams demonstrantams suvežęs autobusais į Grozną ne ką mažesnę minią su šūkiu: „Allahu Akbar“. Tąkart Kadyrovas džichado Paryžiui garsiai nepaskelbė – tikriausiai Putinas, viršininkas, atkalbėjo, bet juk visi suprantame, kad iš tikro tai paskelbė, ir tas viršininkui patiko. Kaip ir tai, kad pasiuntė savo galvažudžius į Ukrainą kariauti su Amerikos „pindosais“ ir atstatyti „nuverstą demokratiją“.