Bičiuliai paprašė pasidalinti žiniomis apie tai, ką legaliai, nedarant nuodėmės ir be sąžinės graužimo, galima pažiūrėti su šeima per Šv. Kalėdas.
Argi nepajutot – ranka nebekyla rašyt? Viskas jau pasakyta ir aišku, viskas jau prasidėjo ir vyksta, tik truputį dar neaišku, kaip pasibaigs. Ir, žinot, savotiškai įdomu, kaip būna žiūrint siaubo filmą – matai kaip tamsūs vandenys lėtai kyla, kaip pralaiminčioji dauguma kiša galvas į smėlį. Kaip dreba ir galvoja, kad uraganas praeis pro šalį ir viskas bus po senovei.
Rytas prasidėjo skaitant virtualius pokalbius, kur žmonės dalinosi savo patirtimis, įgytomis atiduodant daiktus labdarai. Vyravo negatyvūs įspūdžiai. Dažniausiai apdovanojamieji nesiteikdavo net burbtelėti „ačiū“ , sykiais net įžūliai reikalaudami, kad buvę jų šeimininkai jiems šiuos pristatytų iki pat durų arba net sumokėtų už atsiuntimą. Neiškaulyję, ko nori, net puldavo koliotis ar tyčiotis.
Po 1990-jų Lietuvoje daug kam atrodė, kad tuoj bus didelis šuolis ir mes – gal po dešimtmečio, o gal po daugiausiai dviejų – tapsime kone pirmaujančia valstybe.
1933 m. rugsėjo 6 d. (Laukminiškių k., Kupiškio r.) – 2020 m. gruodžio 21 d. (Vilnius)
Po ilgos sunkios ligos mirė Algimantas Zolubas – ilgametis Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinio „Varpas“ redaktorius ir Tiesos.lt bendradarbis, tiesaus žodžio visuomenininkas ir publicistas, mokėjęs vaižgantiškai pasidžiaugti kitu, itin skausmingai išgyvenęs nūdienos Lietuvos netikrumą.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą Jo žmonai Rožytei ir visai garbingai Zolubų giminei.
Urna su velionio palaikais bus pašarvota Vilniuje, prie Matulaičio bažnyčios esančiuose laidojimo namuose, gruodžio 23 d. nuo 10 iki 13 valandos. Laidotuvės Rokantiškių kapinėse.
Pagerbdami šviesų Algimanto atminimą primename vieną iš jo daugiau negu šimto Tiesos.lt portale paskelbtų rašinių.
Dalijamės ir mes Almanto Stankūno „Facebook“ paskyros parinktais prisiminimais.
Kažkada dar vaikystėje Lenkijos televizija, kurią matydavome Kaune buvo lyg langas į kitą pasaulį. Kaip atrodo kaimynų žiniasklaida šiandien?
Mielieji, norėjau paprašyti maldos už mūsų kaimynę Lenkiją. Jau seniai ketinau, bet tik dabar prisiruošiau išdėstyti, kodėl.
Ten vyksta kultūrinis karas. Tai karas, kurį pradėjo ne krikščionys. Tačiau tai karas, kuriame jie yra priversti dalyvauti gindami savo požiūrį į žmogaus prigimtį ir prigimtines žmogaus teises.
Siūlome tinklalaidės „Neredaguota“ pokalbį su Vytautu Sinica.
