Liudvikas Jakimavičius. Prisipažinsiu: esu suglumęs dėl Vyriausybės sprendimo pratęsti judėjimo suvaržymus tarp savivaldybių
Prisipažinsiu: esu suglumęs dėl Vyriausybės sprendimo pratęsti judėjimo suvaržymus tarp savivaldybių.
Prisipažinsiu: esu suglumęs dėl Vyriausybės sprendimo pratęsti judėjimo suvaržymus tarp savivaldybių.
Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš pateikdamas savo nuomonę šiuo klausimu, paaiškinsiu kelias sąvokas taip, kaip aš jas suprantu.
Mirtina tuštybė. Tikrąja šių žodžių prasme.
Įsivaizduokite, kas per šv. Kalėdas suvalgėte pusę pyrago. Po kelių dienų, Naujųjų Metų išvakarėse, pabaigėte kitą pusę. Pyrago neliko, bet jeigu savo pyrago valgymą pavadintumėte „atvejiniu valgymu“, tai galėtumėt laikyti, kad suvalgėte tik pusę pyrago. Tas pats vyksta ir su miškų kirtimu. Įstatymai draudžia plynai kirsti ežerų pakrantes, esančias šlaituose. Ir suprantama, kodėl: didelė dirvožemio erozijos grėsmė ir vandens telkinio užteršimas. Bet pavadinkite šį kirtimą „atvejiniu“ ir viskas bus gerai: nors miško jau nebebus, bet popieriuje iškirtote tik pusę.
Penktadienį Atstovų Rūmų pirmininkė, Demokratų partijos lyderė Nancy Pelosi pristatė naujas taisykles JAV parlamentui (apie tai daugiau skaityti ČIA).
Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė (Jn 1, 1–18).
Natūralu, kad politikos viršūnėje pasirodžius naujiems veidams smalsu su jais nuodugniau susipažinti. Tokią progą suteikia serija elitinio žurnalisto V. Laučiaus darytų interviu su strateginius postus užėmusiomis politikėmis V. Čmilyte-Nilsen, E. Dobrovolska, A. Armonaite (jei ką praleidau, papildykite).
Prieš 102 metus, nepagalvoję, kad aplinkui siaučia baisi ispaniškojo gripo pandemija ir reikia likti namie, Kazys Škirpa ir būrys savanorių, susirinkusių iš skirtingų namų ūkių, be kaukių, be skiepų, Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę!
Mėginu prisiminti.
Kas atsitinka, kai šalies žvalgybos pradeda dirbti prieš savo piliečius? Kas atsitinka, kai žvalgybos metodai yra taikomi prieš savo visuomenę? Kas atsitinka, kai žvalgybos gina ne visuomenės, o valdžioje esančių asmenų interesus? Kur veda šis kelias ir prie ko priveda? Turime pavyzdį ir įrodymus. Kartoju anksčiau skelbtą straipsnį. Jis aktualus.