Prisiminkime keletą nesenos praeities įvykių. Darbo partijos veikėjai – pirmininkas Viktoras Uspaskichas, jo ginklanešė Vitalija Vonžutaitė, pirmininko pavaduotojas Vytautas Gapšys ir finansininkė Marina Liutkevičienė – yra atsakovai baudžiamojoje byloje, kurioje jie kaltinami juodosios buhalterijos vedimu ir mokesčių vengimu Darbo partijos naudai. Tokia partijos vadovybei priklausančiųjų veikla pagal įstatymus sukelia teisines pasekmes ir pačiai partijai – pastaroji gali būti likviduota. Kad to neįvyktų Uspaskichas ir Co atliko didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio vertą žingsnį – susijungė su savo partijos filialu Leiboristų partija ir pakeitė pavadinimą. Fiktyvi santuoka ir pavardės pakeitimas teismui kažkodėl pasirodė labai stiprus argumentas – Darbo partija teisinės atsakomybės išvengė, nes, anot teismo, po susijungimo ankstesnis juridinis asmuo, kuriam grėsė likvidavimas, išnyko, o vietoj jo atsirado naujas juridinis asmuo, kuris už išnykusio juridinio asmens veikas negali būti atsakingas. Į šią teisinę sofistiką savotiškai reagavo Seimas: matyt, numatydami, kad netolimoje ateityje ir kitoms partijoms dėl tos pačios priežasties gali prireikti steigti filialus, fiktyviai su jais jungtis ir keisti pavadinimus, priėmė nutarimą, jog partijos, kaip juridiniai asmenys, už savo veiklą nėra atsakingos (tam, kad šis lygybės prieš įstatymą principą pažeidžiantis ir teisinę valstybę griaunantis įstatymas atrodytų ne taip bjauriai, greta partijų buvo įrašytos ir religinės bendrijos).
