Skaitant VST buvusio vado R. Pociaus pasakojimą apie jo atleidimo priešistorę ir priežastis galima beveik neabejojant daryti svarbiausią išvadą: tai nėra paprastos intrigos ir smulkmeniškas kerštavimas. Tai pirmiausia politinis klausimas.
Ši vyriausybė ir su vadu susidorojusi ministrė A. Bilotaitė nuosekliai tęsia D. Grybauskaitės valdymo laikotarpiu pradėtą vykdyti naują ir radikaliai antilietuvišką valstybinę kadrų politiką. Jos esmė ir paskirtis yra metodiškai šalinti iš atsakingų vadovaujančių pareigų nors kiek patriotiškesnius ir valstybei besąlygiškai lojalius asmenis. Ideologinis sprendimo atleisti R. Pocių pamušalas iš karto tampa matomas vos atkreipus dėmesį į dvi aplinkybes.
VST vado pašalinimo istorijoje minima K. Lančinsko pavardė. Taip, to paties Vilniaus policijos vadovo, kuris 2012 m. nėrėsi iš kailio, kad už tariamai neteisėto mitingo organizavimą būtų nuteisti Nepriklausomybės akto signatarai B. Genzelis ir R. Ozolas bei Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys A. Medalinskas. R. Pocius neįtinka ir todėl, kad 1991 m. sausio 13-ąją gynė Lietuvą. Tai – didžiulė nuodėmė Sąjūdžio aklai nekenčiančios valdančiosios daugumos akyse.
Tačiau šį politinį susidorojimą akivaizdžiai skatina ir praktiškesni motyvai.
