Tiesos.lt talkininkas Vladas Vaitiekaitis kalbina dvi Šiaulių miesto visuomenininkes Nijolę Malakauskienę, Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkę, ir Ireną Vasinauskaitę, Sąjūdžio pirmeivių klubo vadovę.
Vladas Vaitiekaitis: Prašom paaiškinti, kas jums moka atlyginimus už tai, kad viena Jūsų [atitinkamai] 18 metų, o kita jau per 27 metus ginate žmones, rengiate protesto akcijas, siūlote norminių aktų pataisas ir t.t., ir pan.? Kodėl jūs visuomeninėje veikloje?
Nijolė Malakauskienė: Kai 1997 metais bankrutavo mano buvusi darbovietė, padėjau žmonėms „išsimušti“ kompensacijas už neišmokėtas algas. Jau tada mačiau, kad žmonės bijo, nemoka ar tiesiog nenori patys ginti savo teisių. Ir ką jūs manote, ar kas nors padėkojo? Likau kalta, kad buvusiems kolegoms buvo atlyginta per mažai. Todėl klausimas apie visuomenininkų algas jau nebe juoką, o pyktį kelia. Viešąjį interesą ginantiems NIEKAS atlyginimų nemoka. Visuomenininkai savo, savo šeimų lėšų ir laiko sąskaita stengiasi pažadinti žmonių pilietiškumą. Suvokdamas, kaip svarbu, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į tokį nesavanaudišką veikimą ir kad tik TAIP – rodydamas savo pavyzdį – gali įtikinti kitą patikėti jo žodžiu. Tik tuomet visų lygių valdžios pajus, kad Lietuvoje yra reali, o ne parodomoji, politinių žaidimų įrankiu tapusi OPOZICIJA.
Irena Vasinauskaitė: Nijolė – teisi. Savanoriškas, neatlygintinas visuomenininkų darbas tampa parodija. Portalų komentatoriai jau vadina visuomenininkus „karvėmis, kurios privalo duoti pieno“. Kažkoks „pakrypęs“ suvokimas, nes nei visuomeninė veikla, nei labdara nėra PRIVALOMOS. Tiesiog kiekvieno padoraus žmogaus pareiga yra „nestovėti po medžiu“, kai artimam sunku, kai žmogų iš gatvės uja valdžia, kai tos valdžios pakalikai, gaunantys sočias algas iš valstybės biudžeto, neatlieka savo tiesioginių pareigų. Medžių neužteks arba Lietuva taps neįžengiamomis džiunglėmis. Manau, kad yra toks gyvenimo būdas – nesavanaudiška visuomeninė veikla ir tiek, kuomet bent siekiamybę turime – burti aktyvius piliečius.
N.M.: Pastarųjų dienų įvykiai mane privertė susimąstyti, nes primygtinai buvau verčiama, tiesiog spaudžiama trūks plyš organizuoti piketą. O jei to nepadarysiu, būsiu tikrinama, iš ko gyvenu, ar kas nors nefinansuoja mano visuomeninės veiklos. Tuomet ir suskaičiavau, kad pažįstu bent trijų rūšių visuomenininkus: 1) nesavanaudiškus, jokios naudos sau neturinčius, net atvirkščiai; 2) „vėjarodes“ – dirbančius politikų talkininkais ir darančius jiems piarą, imituojančius visuomeninę veiklą, kurią pastebėtų būsimieji rinkėjai ir dėl to rinktųsi TAM TIKRĄ politiką; 3) „maitinamus“ – Lietuvos rajonų savivaldybių „įsteigtus“ visuomenininkus, kurių veiklos finansavimui numatomos eilutės vietiniuose biudžetuose, jų teikiami projektai nuolat laimi ministerijose, ES…
I.V.: Įdomu, ką apie visuomenininkus mano skaitytojai?
Diskusiją moderuoja – Vladas Vaitiekaitis.
