Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Vilniaus forumas kviečia vėl burtis į sąjūdį – už Tautos ir valstybės atsinaujinimą

2016 metų sausio 9-ąją Lietuvos nacionaliniame muziejuje, įsikūrusiame Vilniaus pilies gynybinės paskirties pastate, rinkosi Vilniaus forumas. Jį sušaukė mokslo, kultūros, verslo šviesuomenė, vienijama tikslo – sutelkti Lietuvos piliečius išsaugoti Lietuvos valstybę ir XXI amžiuje. Šįkart Vilniaus forumo dalyviai klausė: koks inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje.

Vilniaus forumo deklaracija „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“

Mes, Vilniaus forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Rasa Čepaitienė. Lietuva komunistinio ir liberaliojo globalizmo verpetuose: panašumai ir skirtumai

Lietuva neseniai atšventė savo dvidešimtpenkmetį. Atrodytų, tai jauno, bet jau subrendusio ir savarankiško žmogaus amžius, kurio, kaip žinome, tarpukario Lietuvai pasiekti nebuvo lemta. Proga atsigręžti atgal ir įvertinti savo praeitį bei dabartį.

Besivaduodama iš žlungančios Sovietų Sąjungos glėbio, Lietuva, kartu su kitomis naujai besikuriančiomis posovietinėmis valstybėmis, patyrė bent du itin stiprius sukrėtimus, kurie tiesiogiai palietė kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Pirmąjį, susijusį su ankstesnės socialinės ir moralinės tvarkos žlugimu, kai atsivėrė sovietmečiu ilgai slėpti ar nutylėti režimo nusikaltimai bei skauduliai, ir buvo demaskuotas sovietinę sistemą palaikiusios ideologijos melas. Prasidėjo desovietizacija – buvusių sąjunginių respublikų ir vadinamojo „soclagerio“ valstybių politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo pertvarkymas po sovietų režimo žlugimo. Šį sukrėtimą įveikti labiausiai padėjo viltis, kad socioekonominiai šalies reikalai greitai pagerės ir iškovota laisvė veikiai atneš vaisių – tautiškai susipratusį ir naujam darbui susitelkusį politinį elitą, stiprią ir savivaldžią piliečių visuomenę, plačias ekonomikos ir kultūros plėtros galimybes.

Vilniaus forumo kreipimasis: Įveikime baimę

Lietuvos nacionaliniame muziejuje įvyko Vilniaus forumas tema „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“. Šis forumas – visuomeninė ir patriotinė iniciatyva, kuria siekiama atvirai ir aiškiai įvardyti XXI a. pradžioje Lietuvai iškilusius iššūkius ir ieškoti kelių jiems įveikti. Forumą paskatino pilietinis susirūpinimas dėl Lietuvos nepasiruošimo užtikrinti tautos ir valstybės išlikimą pasaulyje didėjant geopolitinei sumaiščiai ir iš jos valstybėms kylančioms grėsmėms. Šalyje tvyro susvetimėjimas ir nepasitikėjimas tarp valdžios ir piliečių. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mastai yra vieni didžiausių ES, o lietuviai – viena sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Palaipsniui faktiškai praradusi suverenumą Lietuvos valstybė yra periferinis ES kraštas, kurio turimos saugumo garantijos nėra besąlygiškai tvirtos. Forumo dalyviai įsitikinę, kad Lietuvos valstybės išsaugojimas turi būti ne tik valdžios, bet ir tam tikslui susitelkusios visos šalies visuomenės uždavinys. Organizuojant pilietinį forumą siekiama neleisti pasikartoti istorinei klaidai, kai Lietuvos visuomenę tragiški 1940 m. įvykiai užklupo nepasiruošusią laiku sudalyvauti sprendžiant šalies likimą. Šios nuostatos atsispindi forumo dalyvių pasirašytoje deklaracijoje.

Vytautas Sinica. Europeizacija kaip sovietizacija

Pro patria

1918 metais modernią tautinę valstybę sukūrusi ir 1990 metais jos nepriklausomybę atkūrusi lietuvių tauta netrukus ir Konstitucijoje įtvirtino, kad valstybę kuria tauta ir suverenitetas priklauso tautai. Tai akivaizdžiausiai liudija ir svarbiausią Lietuvos kaip modernios tautinės valstybės interesą – valstybės ir ją steigiančios politinės tautos išlikimą. Vienodai būtina, tiek kad išliktų valstybė, tiek kad išliktų politinė tauta. Valstybė egzistuoja tik dėl ją kuriančios tautos, o ją kurianti tauta tą daro, nes negali visavertiškai egzistuoti be valstybės.

Paramos nesulaukiantys kultūrinės spaudos atstovai rengia simbolinę protesto akciją sostinės Vinco Kudirkos aikštėje

Sausio 19 d., antradienį, 12 valandą Vinco Kudirkos aikštėje, priešais Vyriausybę, savaitraščių „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei mėnesinio žurnalo „Metai“ vyriausieji redaktoriai rengia simbolinę akciją „Pernykštis sniegas“.

Akcijos iniciatoriai skelbia kastuvais permetinėsiantys sniegą iš vienos vietos į kitą ir atgal ir tokio veiksmo absurdiškumu iliustruos valdžios žmonių abejingumą kultūrai ir ypač – kultūros spaudai. Kaip rašo patys protesto rengėjai, „reikia kasti sniegą, nukasti, užkasti, nukasti, užkasti. Ir tiek. Kas atvyks, tegu pažiūri. O mes kasime. Į absurdą atsakyti absurdu. Tai viskas, ką šiuo metu galime padaryti.“

Vilniaus forumas: geopolitinių grėsmių akivaizdoje privalome vėl tapti susitelkusia politine tauta

Šiandien Lietuvos nacionaliniame muziejuje įvyko Vilniaus forumas tema „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“. Forume susirinkę pilietiškai aktyvūs kultūros, mokslo ir verslo atstovai aptarė galimą visuomenės ir tautos vaidmenį Lietuvai XXI a. pradžioje susidūrus su naujai iškilusiais egzistenciniais išlikimo iššūkiais. Tiesioginiu akstinu surengti forumą tapo pilietiškas susirūpinimas, jog pasaulyje didėjant geopolitinei sumaiščiai ir iš jos kylančioms grėsmėms valstybei, Lietuvoje tvyro susvetimėjimas ir nepasitikėjimas tarp valdžios ir piliečių. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mastai yra vieni didžiausių ES, o lietuviai yra viena sparčiausiai emigruojančių ir nykstančių Europos tautų. Nebekontroliuojamai suverenumą prarandanti Lietuvos valstybė yra periferinis ES kraštas, kurio dabar turimos partnerių suteiktos saugumo garantijos nėra besąlygiškai tvirtos.

Diskusija: ar galimà opozicija valdomos demokratijos sąlygomis?

Pastaruoju metu pasigirsta pavienių balsų, kad per ketvirtį amžiaus valdžios, keitusios viena kitą, galutinai iššvaistė pasitikėjimo kreditą. Žmonės ima suprasti, kad visai nesvarbu, kokiai daugumai atiduos pasitikėjimo mandatą, niekas iš esmės nesikeis. Sisteminės partijos naudojasi tokia visuomenės apatija ir toliau žaidžia valdžios žaidimus, balansuodamos ties išdavystės riba. Po kiekvienų eilinių rinkimų šiek tiek pasistumdo, persidalindamos įtakos zonomis, pelningais postais, pinigais iš biudžeto, ir karavanas eina toliau. Jei kas nors tiesiai jų paklaustų, kur tas karavanas keliauja, vargu bau, ar kas nors galėtų atsakyti. Suprantama ir įprasta – užpils srautais demagogijos ir propagandos, nesvarbu, kad niekas nebetiki.

Susiformavus, kaip konstatuoja politologai, fasadinės demokratijos režimui, politika tapo uždaru išrinktųjų elitų užsiėmimu, mažai ką bendra beturinčiu su visuomenės lūkesčiais ir nuogąstavimais. Šiems elitams nė motais kad Lietuva kaip valstybė labai matomoje perspektyvoje liks tik ant popieriaus ar sentimentalių žmonių prisiminimuose. Nėra reikalo detalizuoti visų nykimo ir valstybingumo išsižadėjimo bei naikinimo apraiškų – neužtektų jaučio odos. Fizinis ir moralinis valstybės degradavimas akivaizdus, ir horizonte nelabai matyti, kas galėtų pasipriešinti artėjančiai katastrofai.

Romualdas Ozolas. Vileišio principai

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Lemtingais valstybei momentais visų akys krypsta į jos politikus.

Lemtingais tautai momentais visi gręžiasi į kultūrininkus.

Lemtingiausi Lietuvos valstybei įvykiai jau praeityje: nors formaliai Europos Sąjungai ir NATO dar nepriklausome [1], mus jau tvarko, ir dabar Lietuvos valstybingumas konfigūruosis jau iš esmės pagal šių suprastruktūrų mutacijas. Neturiu vilties, kad jo bus labai daug. Tačiau Lietuvos politikai sutartinai kartoja: pakaks, kiek bus. Ir, atrodo, nebepasakys nieko nauja.

Vytautas Sinica. Penki milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Pro Patria

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908–1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Akcija „Renkuosi gyvybę“ siekia „susprogdinti“ mitą, kad abortas – moters pasirinkimas

Daugelis sutiks, kad auginti vaikus nėra lengva, tačiau būtent jie teikia daugiausia šilumos ir laimės akimirkų darnioje ir tvirtoje šeimoje. Deja, dėl užklupusių gyvenimo sunkumų, neretai pasibeldęs į pasaulį kūdikis nėra pasitinkamas savo tėvų meilės ir noro jį auginti ištiestomis rankomis.

Spalio 29 dieną, ketvirtadienį, 19 val. visose Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse pilietinė iniciatyva „Renkuosi gyvybę“ kviečia visus uždegti žvakutę dėl abortų negimusiems kūdikiams.

Scroll to Top