„Vatikano radijas“
„Kokį pasaulį norime perduoti ateisiantiems po mūsų, augantiems vaikams?“ (160).
Tai svarbiausias klausimas, kurį popiežius Pranciškus kelia [em]Laudato si’[/em]– enciklikoje apie rūpinimąsi mūsų visų bendrais namais.
Bernardinai.lt
Politinio ginčo ypatybė – oponentas įprastai suvokiamas kaip niekšas arba, geriausiu atveju, kvailys. Politiniai oponentai turi būti ne tik klystantys žmonės, tačiau taip pat niekšai. Beje, kas įdomu, oponento kalte vadinama tai, kas sau priskiriama kaip nuopelnas: mes šloviname mūsų drąsių ir išradingų žvalgų nuopelnus ir bjaurimės esą klastingais ir moralinių principų neturinčiais priešininkų žvalgais.
Kodėl svarbu tikėti, kad oponentas ne tik neteisus, o yra būtent niekšas? Tam yra priežasčių.
[quote]„Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.“ (Mk 4, 26–34)[/quote]
Bernardinai.lt
[em]Autorius yra sportininkas ir filosofas. Jis yra filosofijos profesorius Vokietijoje, parašęs daugiau nei 80 akademinių knygų, taip pat ir 1960 metų Olimpiados prizininkas bei daugkartinis akademinio irklavimo Europos čempionas.[/em]
bernardinai.lt
[em]Birželio 18-ąją bus paskelbta nauja popiežiaus Pranciškaus enciklika, skirta ekologijos temai „Laudato sii“ („Būk pagarbintas“ arba „Tegarbina tave“). Tai žodžiai, paimti iš garsiosios šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmės“, dar vadinamos „Saulės giesme“. Nors dokumentas dar tik pasirodys, tačiau viešojoje erdvėje jau kurį laiką vyksta aršūs debatai, ypač dėl „ekspertų“, kuriais, teigiama, remiasi popiežius.[/em]
[em]Ypač daug kritikos sulaukė „tvaraus vystymosi“ guru laikomas Jeffrey Sachsas, kuris ne kartą lankėsi ir Vatikane, pasisakė Popiežiškosios mokslų akademijos kongresuose. Apie tai savo tinklaraštyje „Settimo cielo“ rašo italų apžvalgininkas Sandro Magisteris. J. Sachsas vadovauja Žemės institutui Kolumbijos universitete (Niujorke). 20 amžiaus paskutiniais dešimtmečiais jis išgarsėjo dėl savo „šoko terapijos“, kurią pritaikė kai kuriose Lotynų Amerikos ir Rytų Europos šalyse, kai buvo sparčiai pereita prie laisvosios ekonomikos rinkos, nepriklausomai nuo socialinių pasekmių.[/em]
[em]Labiausiai J. Sachsas žinomas dėl savo drastiškos paramos mažinti gimstamumą ypač neturtingose šalyse, pasitelkiant kontracepciją ir abortus, kuriuos plačiai propaguoja visų pirma JT, kurių dabartinio generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono „specialusis patarėjas“ yra J. Sachsas. Kaip tik šis aspektas sužadino aštriausią daugelio katalikų, ekonomikos ekspertų kritiką.[/em]
[quote]Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“. (Mk 14, 12–16, 22–26)[/quote]
[quote]Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)[/quote]
[quote]Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
[quote]„Pakėlęs akis į dangų, Jėzus meldėsi: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas.
Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę. Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.
Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 11–19).[/quote]
Per Jėzų pažinę Tėvą – Jo Tiesą: esame Jo mylimi vaikai – ir atsivertę, tampame laisvi: išsilaisviname iš nuodėmės vergijos ir mirštame pasauliui. Nors pasaulis Dievo vaikų nekenčia, bet juos lydi Jo džiaugsmo pilnatvė.
Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje kartu su šv. Pranciškumi tardami: [em]Gelbėk mus nuo pikto: dabartinio, buvusio ar būsimo. Amen.[/em]
Kartą jaunystėje, kai buvau kur kas gudresnis nei dabar, žymiai gudresnis ir apsukresnis, nes kvailas padariau kažką tokio nelabai gero, savanaudiško. O kai mama, lietuvių kalbos mokytoja, ėmė man priekaištauti, jog negražu, sūneli, jog negerai, ėmiau atsikalbinėti: ai, mama, nieko tokio, juk nieko blogo nepadariau.
