Šiandieninio mirtį nešančio viruso siautulyje vis labiau artėja ir adventinė viltis sulaukti ne tik tą virusą nugalinčio skiepo, bet ir dvasinės Šviesos virsmo – kalėdinio Kūdikėlio palaimos, prakilninančios ir mūsų netekčių skausmą. Su širdgėla, klastingo viruso palaužtą palydėjome į Viešpaties namus mūsų lietuviškos dainos puoselėtoją, Kauno valstybinio choro vadovą profesorių Petrą Bingelį, o dabar – ir teatrologę Ireną Veisaitę, ir didelį būrį mums labiau žinomų ir nežinomų žmonių. Iš žaliuojančių eglės ar pušų šakų nupintame vainike, simbolizuojančiame amžinumo, ištikimybės bei vienybės ženklą, įžiebsime ketvirtąją advento – ramybės, atminties ir meilės žvakę. Deja, šiemet kai kuriuose namuose ji bus pažymėta gedulo ir nukritusios ašaros ženklu. Tačiau vis tiek daugeliui Į mūsų namus ir širdis pasklis kalėdinio džiaugsmo Šviesa, atidaranti ir gražių prisiminimų skrynią, Kūčių vakaro, jo paslaptingos šventos didybės – širdžių susijungimo bei tarpusavio meilės bei vienybės vakarienę. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia – su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės bei jaunystės viltimi žaliuojantį ir gražiais siekimais papuoštą sodą.
